Šilutės turizmo informacijos centras

Vila „Genovefa”

Vila „Genovefa” Išskirtinio grožio 1880 metais statyta ampyro stiliaus vila išlikusi iki šių dienų. Švėkšnos dvaro vilą pastatė Adomas Pliateris pavadinęs ją žmonos garbei - "Genovefa". Grafai gyveno šalia vilos buvusiame dideliame, mediniame pastate, kuris apie 1952 m. buvo nugriautas. Vila "Genovefa" buvo vasaros rezidencija, skirta svečių priėmimui, pokyliams. 1918 m. iš Rusijos į Švėkšną sugrįžęs Jurgis Pliateris gyveno čia iki pat sovietizacijos pradžios. Jurgio Pliaterio likimas tragiškas - jis buvo ištremtas. Smarkiai 1940 -aisiais nukentėjo ir dvaras. 2001 m. dvaro pastatai ir parkas paveldėtojos rūpesčiu sutvarkyti - restauruoti rūmai, įkutras muziejus. Švėkšnos dvaro parkas, dabar žaliuojantis 9,5 ha plote, - vienas gražiausių Lietuvoje. Iki mūsų dienų išliko mažoji parko architektūra: centriniai vartai su tvoros segmentais, sodo vartai su akmenų tvoros liekanomis, senovės romėnų medžioklės deivės Dianos statula tvenkinio saloje. Naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, Šv. Marijos skulptūra, "Laisvės angelas", liepteliai. Šiandien viloje teikiamos paslaugos - pasivažinėjimas karieta, rengiamos fotosesijos, santuokos ceremonijos.

Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia

Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia 1905 metais pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą pastatyta neogotikinė bažnyčia – vienas pagrindinių miestelio architektūrinių paminklų. Bažnyčios statybą finansavo Švėkšnos ir Vilkėno grafai Pliateriai, gausiai statyboms aukojo Švėkšnos ir gretimų parapijų gyventojai. Dalis lėšų surinkta iš JAV gyvenusių lietuvių emigrantų. Bažnyčia sudaryta iš trijų išilginių navų, kurias kerta skersinė nava. Bokštų aukštis - 65 m. Bažnyčios interjerą puošia 8 altoriai. Didysis altorius, beveik 16 m. aukščio, kartu su sakykla pagamintas Austrijos Tirolyje, Purgerio fabrike. Po Didžiuoju altoriumi yra kripta. Bažnyčios šventorių su parku jungia apie 1885 m. pastatytas arkinis pėsčiųjų tiltas - viadukas. Tai unikalus ir retas statinys Lietuvoje.

Vilkėno dvaras

Vilkėno dvaras Šiandien stovinčius rūmus pastatydino grafas Aleksandras Pliateris. Jo žmonos iniciatyva buvo pradėtas sodinti parkas. Dvaro ansamblis kurtas 1880 - 1897 m. Vilkėno dvaro rūmai yra neorenesansinis dviejų aukštų nesudėtingo simetriško plano statinys su bokštu. Pagrindiniame fasade keturių mūrinių kolonų portikas, galiniame fasade - balkonas. Vilkėnų dvaro rūmų architektas,  norėdamas suteikti rūmams lengvumo ir grakštumo, virš rizalitų suprojektavo savotišką karpyto silueto frontonėlį su Pliaterių giminės herbu viduje. Vaizdingame ir kalvotame reljefe įrengtas parkas priklauso mišriosios kompozicijos parkų grupei. 1993 m. rūmai ir parkas grąžinti Pliaterių paveldėtojai Pliaterienei Laimei Felicijai. 2007 metais restauruota Vilkėno dvaro rūmų išorė.

Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčia

Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčia Evangelikų liuteronų parapijos steigimo poreikis Švėkšnoje iškilo XVII a. pab. ir ypač XVIII a. pr., kai čia atsirado iš Prūsijos atsikėlusių lietuvių ir kiek vokiečių amatininkų. Pirmoji liuteronų bažnyčia pastatyta 1819 metais, kur šiuo metu stovi Šv. Florijono paminklas, bet 1856 metais ją nusiaubė gaisras. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1867 metais, bokštas pristatytas 1913 m. Kai kurie nepamatuoti šaltiniai teigia, kad esą visi Švėkšnos evan­gelikai liuteronai buvę vokiečiai. Atvirkščiai, dauguma jų buvo lie­tuviškos kilmės, su lietuviškomis pavardėmis (pvz. Naujokas, Gintau­tas). 2005 metais bažnyčią nuniokojo uraganas "Ervinas". Stiprus vėjas nudraskė bažnyčios stogą, lietus apliejo ir taip perdrėkusią vakarinę altoriaus sieną. Bažnyčia skubiai sutvarkyta ir mes toliau galime grožėtis daugiau nei 150 metų senumo statiniu.

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia Šilutės bažnyčia buvo laikoma viena gražiausių Rytų Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčių. Pastatyta 1926 metais pagal architekto K. Gutknechto projektą. Išorėje dominuoja 50 m aukščio bokštas, kuriame yra trys varpai ir miesto laikrodis. Įspūdingas altorius - dailininko, buvusio Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus Richardo Pfeiferio, nuopelnas. Ant 80m² altoriaus sienos jis nutapė freską su 120 originalaus dydžio figūrų . Iš jų 80 suvaidino svarbų vaidmenį bažnyčios istorijoje. Viršuje, virš altoriaus priešais dievo avinėlį klūpo Adomas ir Ieva, o iš kairės ir dešinės pavaizduoti žmonės iš bažnyčios istorijos. Kitos bažnyčios sienos taip pat papuoštos biblinėmis scenomis. Bažnyčią supa gražus gojelis, šalia bažnyčios pastatyta stilinga klebonija.

Šilutės sekretai

Šilutės sekretai Kokios asociacijos kyla išgirdus žodį „sekretai“? Pirmiausiai prieš akis iškyla vaikystė, kai kartu su draugais slaptose vietose iškasus duobutes į jas vaikai pridėdavo saldainių popierėlių, blizgučių, akmenukų ir uždengę stiklo šuke juos apiberdavo žemėmis. Kiek džiaugsmo tuomet suteikdavo tokie atradimai! Šilutės „sekretai“ – unikalus projektas Lietuvoje ir Europoje, kur miesto istorija atskleidžiama mažosios architektūros elementais. Tai uždengti stiklu ir įmontuoti šaligatvyje unikalūs kambarėliai, kuriuose atkurtas praeities gyvenimas, vykęs istoriniuose Šilutės namuose XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Šiuo metu rekonstruotame Lietuvininkų gatvės šaligatvyje įrengta 20 „Šilutės sekretų“. Juos nesunkiai galima rasti dairantis po kojomis abiejose gatvės pusėse einant nuo Hugo Šojaus dvaro iki sankryžos su Taikos ir Eglių gatvėmis. „Sekretai“ suteikia progą pasmalsauti, ką savo namuose veikė sviestininkas, statybininkas, kaip atrodė dantų gydytojos kabinetas, kokių skanėstų buvo cukrainėje, koks gyvenimas virė siauruko ir autobusų stotyse ar karietų pašte. „Sekretai“ dar įspūdingiau atrodo naktį, nes apšviečiami iš vidaus. Sekretų žemėlapis Daugiau informacijos: www.silutessekretai.lt

Šilutės siena

Šilutės siena "Šilutės sieną“ – bendruomeninį projektą, suvienijusį miesto gyventojus – paskatino koncernas SBA ir jo valdoma įmonė „Šilutės baldai“. Minint 125-ąjį baldų fabriko ir Šilutės miesto 505 metų sukaktis buvo nuspręsta kartu su Šilutės bendruomene sukurti ilgiausią metraštį – 500 metrų ilgio sieną, ant kurios atsispindėtų svarbiausi miesto istoriniai įvykiai ir reikšmingiausios krašto asmenybės. Daugiau kaip 500 kvadratinių metrų dydžio sieną, juosiančią AB „Šilutės baldai“, jaunieji Šilutės meno mokyklos dailininkai per vasarą ištapė piešiniais, pasakojančiais Šilutės miesto istoriją ir atskleidžiančiais Mažosios Lietuvos krašto savitumą. Ant iš 85 segmentų sudarytos „Šilutės sienos“ atsidūrė daugiausiai visuomenės palaikymo sulaukęs potvynis, Šilutės uostas, garsieji Šilutės turgūs, Melno sutartis, pavaizduotas paštas, dujų fabrikas, 1944 metų rudenį Šilutėje likę tik 7 senieji gyventojai, taip pat „Šilutės baldų“ fabrikas – viena seniausių įmonių rajone ir didžiausias darbdavys. Sieną papuošė ir tokios Šilutės krašte gyvenusios asmenybės kaip Hermanas Zudermanas, Hugo Šojus, Vydūnas, Petras Jakštas, taip pat privilegiją steigti karčemą šile gavęs ir Šilokarčemos gyvenvietės pradininkas Georg Talatt (Jurgis Talaitis). Pavaizduotas Sąjūdis, emigracija, prancūzmetis ir karas... Sienos piešiniai atrodo labai skoningai, nes jiems pasirinktas grafiškas juodos-baltos-pilkos spalvos koloritas. Žavesio jam suteikia ryškių spalvų akcentai, pridėtinės detalės: šviestuvas, gėlės, baldų detalės bei jaunosios kartos humoras: pavyzdžiui, prancūzų kariai pavaizduoti su bagetėmis vietoje ginklų, arba užrašas „Mes nebe kaimiečiai“, iliustruojantis miesto teisių suteikimo 1941 m. rugsėjo 27 d. Šilutei faktą. Daugiau kaip 100 dailininkų piešė sieną ir daugiau kaip 3 000 žmonių prisidėjo prie šio projekto įgyvendinimo. Ši siena tapo bendruomenės ne tik žodžiu, bet ir kūnu. Šilutėje pavyko pasiekti tai, ko niekaip nepavyksta pasiekti Lietuvoje - sutelkti žmones vardan vieno tikslo.

Šilutės Hugo Šojaus dvaras

Šilutės Hugo Šojaus dvaras 1721 m. Šilutėje įsteigtas valstybinis dvaras. Tai nesudėtingų formų vėlyvo klasicizmo bei istorizmo laikų pastatas su neryškiais stiliaus bruožais bei santūriu, būdingu Klaipėdos kraštui dekoru. Reorganizavus Prūsijos valstybės valdymo sistemą 1808 - 1818 m. dvarą įsigijo Radkių šeima. Dvaro atgimimas ir klestėjimas prasidėjo 1889 m., kai jį įsigijo dvarininkas Hugo Šojus. Dvarininkas pertvarkė dvaro ūkį, dalį žemių išnuomojo bei padovanojo miestui. Atkurtame dvare įsteigtas pirmasis Klaipėdos krašto muziejus, kuriame kauptos unikalios kolekcijos. 1944 m. spalio mėnesį dvare apsistojus Raudonajai armijai didelė dalis muziejinių vertybių buvo sunaikinta. Sovietiniais metais čia veikė pagalbinis vykdomojo komiteto ūkis, Žemės ūkio mokykla ir Žemės ūkio technikumas. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradėti dvaro komplekso projektavimo ir restauravimo darbai. 2015 metais miestui ir jo svečiams atvertos H. Šojaus dvaro komplekso durys. Šiuo metu čia veikia muziejaus mokslinis archyvas - biblioteka, restauracijos centras, vykdoma edukacinė veikla, vyksta virtualios ir kilnojamosios parodos. Šalia dvaro buvo įkurtas angliško tipo  parkas su trimis tvenkiniais ir pasivaikščiojimo takais. Parke, kuris driekiasi palei Šyšos upę iki senojo geležinkelio tilto, būta apie 150 rūšių augmenijos. Dabar parke yra 40 rūšių medžių ir krūmų.

Juknaičių parkas

Juknaičių parkas Juknaičių parko idėja užgimė dar prieš 50 metų. Gyvenvietė apželdinta medžių masyvais, dekoratyviniais krūmais, gėlynais, vejomis, ją puošia dekoratyvinės skulptūros. Parke pasodinta „Vilčių giraitė“, kurioje ąžuolus ir liepas sodindavo naujagimių tėvai. Pastatyta daug Stanislovo Kuzmos skulptūrų – „Žirgas ir sakalas“, „Eglė ir Žilvinas“, „Draugystės liepsna“ (po Vengrijos žemdirbių vizito), „Motinystė“ (prie vaikų darželio). Skulptūras gyvenvietei kūrė Gediminas Karalius, Algis Lankelis, savo darbus eksponavo Lietuvos ir užsienio dailininkai. 2012 metais Juknaičiuose iškilo ir  amfiteatras.  

Vyžių liuteronų - evangelikų bažnyčia

Vyžių liuteronų - evangelikų bažnyčia 1865 m. pradėti bažnyčios statybos darbai. Bažnyčia stačiakampė, gotiško - romaniškojo stiliaus, vienabokštė, su penkiakampe apside bažnyčia. Viduje buvo suprojektuotos trapecijos formos medinės lubos, nedidelį altorių iš trijų pusių juosė talpūs kūrai. 1883 m. buvo sumontuoti 16 registrų skardžiabalsiai vargonai. 36 m aukščio masyviame bokšte buvo įkelti du vario varpai. Karo metais bažnyčia apgadinta, vėliau įrengtas grūdų sandėlis. 1993 m. bažnyčia grąžinta liuteronams. Atnaujinta, išgražinta ir vėl palaiminta pastoraciniam darbui.

Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčia

Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčia Katyčių bažnyčia iš lauko akmenų ir plytų, bet mediniu bokštu pastatyta 1734 m., šalia senųjų kapinių. 1801 metais praūžus stipriam viesului nulaužtas bažnyčios bokštas. 1894 m. Katyčių bažnyčia dar kartą iš pagrindų pertvarkyta, remon­tuota. Tada ji įgijo “griežto stačiakampio” - ilgis 25, plotis 12 m - for­mą, sustiprintas medinis, besibaigiąs palapinės pavidalo stogeliu bokštas. Mediniame bokšte kabėjo trys varpai, vieną iš jų bažnyčiai padovanojo Prūsijos karalienė Luiza. Trys bažnyčios varpai skambėjo iki 1955 m. Vienas iš tragiškų Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčios istorijos epizodų mini, kad visagalė tarybų valdžia bažnyčią 1955 m. nacionalizavo ir nutarė čia įrengti kino salę. Prireikė pertvarkyti interjerą – išgriauti altorių, sakyklą, panaikinti religinę atributiką. Nugriauti varpinę- nuimant varpus, vieną, Prūsijos karalienės Luisės dovanotąjį, sudaužė. Kur jis po to buvo išvežtas, niekas nežino. Užmūrijo altorių, sunaikino po grindimis buvusias kriptas, pribaigė vargonus. Į įrengtąjį “kultūros” židinį katytiškiai atsisakė eiti. Nieko nepešęs Partijos komitetas bažnyčią 1958 m. grąžino. Pamažu evangelikų liuteronų bendruomenė bažnyčia atstatinėjo. O po 1994 m. restauracijos vėl atstatyta varpinė, įkeltas varpas, vyksta evangelikų liuteronų pamaldos.

Vandens malūnas

Vandens malūnas Į šiaurę nuo Katyčių išlikęs vandens malūnas ir lentpjūvė, statyti 1926 metais. Malūnas ir lentpjūvės gateris buvo varomi vandens ir garo jėga. Po rekonstrukcijos išliko malūnas varomas elektra. Pastatas avarinės būklės reikalinga renovacija.

Katyčių turgaus aikštė

Katyčių turgaus aikštė Šalia bažnyčios, link Degučių, Stubrių bei Mediškiemių kelių sankryžoje įsikūrė turgaus aikštė su prekybos eilėmis, 1906 metais pradėta grįsti akmenimis. Turgaus aikštė buvo apstatyta mūriniais puošniais 1-3 aukštų pastatais, savita turgaus aikšte. Pokario metais visai sunaikinti apylinkių vienkiemiai, nyko senieji mūriniai pastatai. Vis dėlto mūriniai pastatai ilgai atlaikė sovietinio aplaidumo ir netvarkos metus. Po 1990 m. Katyčiai toliau nyko. Nepriklausomybės metais apleisti ir vėliau nugriauti trijų aukštų namai turgaus aikštėje. Tik 2005 m. Katyčių miestelio istorinė dalis buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo registrą, nenurodant jos vertės.

Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

Šv. Arkangelo Mykolo medinė bažnyčia Žemaičių Naumiesčio Šv. Mykolo Arkangelo Romos katalikų bažnyčia Žemaičių Naumiestyje pastatyta 1782 m. miestelio valdytojo Mykolo Romikerio iniciatyva. 1790 m. ją pašventino Žemaičių vyskupas Juozapas Koscia, suteikdamas jai švento Mykolo Arkangelo vardą, taip pagerbiant Mykolą Rionikerį už bažnyčios pastatymą. Bažnyčia stovi ant Vanagių piliakalnio, dar vadinamo Žaliuoju kalnu, įrašyto į archeologijos vertybių registrą. Tai liaudies architektūros formų medinė bažnyčia, turinti neogotikos bruožų. Joje yra dailės požiūriu vertingų religinių paveikslų, skulptūrų. Dabartinis bažnyčios pastatas - kryžminio plano, su nedideliu bokšteliu stogo kryžmoje. Bažnyčios viduje yra senų paveikslų, vargonai, trys altoriai, sakykla, du XIX a. geležiniai ornamentuoti kryžiai, XX a. pr. Jėzaus Nukryžiuotojo medinė skulptūra. Šventoriuje 1890 metais pastatytas medinis koplytstulpis su ornamentuotu geležiniu kryžiumi. Žemaičių Naumiesčio bažnyčioje yra trys medinės XX a. pr. skulptūros: Kristus prie stulpo, Jėzus Nukryžiuotasis ir Jėzus Nazarietis. 2006 m. parapija įsigijo naują varpą.

Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia

Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia ypatinga tuo, kad tai – bene vienintelė Europoje išlikusi trikampė medinė bažnyčia. Trikampis bažnyčios pastato planas labai neįprastas ir yra siejamas su Šv. Trejybės simboliu. Barokinė Degučių bažnyčia iškilo 1760-aisiais. Ją pastatė Vainuto seniūnas Tadas Bilevičius, o svarbiausi fundatoriai buvo Adomas Bilevičius su žmona Bogumila Budrikaitė. Manoma, kad statyti bažnyčią galėjo paskatinti „tamsi giminės dėmė“: iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad Bilevičių giminę sukrėtė tragedija, kai Aleksandras Bilevičius užpuolė brolio Jono, Vainuto seniūno, dvarą, o užpuolimo metu žuvo Jono dukra Joana. Aleksandras Bilevičius greičiausiai pradėjo, o jo sūnus Tadas Bilevičius baigė statyti ir įrengė bažnyčią. Sprendžiant iš archyvinių dokumentų, Degučių bažnyčios gyvenimas tekėjo stebėtinai pastoviai. Parapija visada buvo maža, todėl neturtinga. Tačiau ne vienas dokumentas liudija, kad ji buvo tvarkingai prižiūrima. Per du su puse šimto metų bažnyčia nedaug tepasikeitė, nors buvo triskart atnaujinta – 1840 m., XIX a. pabaigoje ir 1923-1938 m. 2011 m. restauruojant bažnyčios eksterjerą ant vienos lubų sijos rastas užrašas, kad pastarasis bažnyčios interjero – lubų, sienų, frizo, vargonų tribūnos dažymas buvo atliktas po 1984 m. Nutarta išsaugoti šį atidengtą užrašą. Bažnyčios vidaus erdvę dengia lygios lubos, remiamos dviejų lygiagretes sijas laikančių stulpų. Kampe priešais pagrindinį įėjimą - presbiterija. Joje įkomponuoti trys puošnūs drožybiniai barokiniai altoriai, kurie sudaro vientisą meninį ansamblį. Sudėtingiausias ir išraiškingiausias iš jų Didysis altorius. Jį puošia ažūrinės kolonos, lenkti šoniniai sparnai. Centre kabančio paveikslo rėmai smulkiai drožinėti akanto šakelių, vynuogių kekių, susipynusių juostų ornamentais. Altoriaus viršų vainikuoja stambus rokoko kartušas ir dvi medinės šv. Barboros ir šv. Elenos skulptūros. Iki šiol išliko trys viršutinio altorių tarpsnio šv. Antano Paduviečio, šv. Judo Tado ir šv.  Juozapo paveikslai, sukurti apie 1760-1763 m.,  to paties dydžio vienodos baroko ornamentinės formos, taip pat dabartinis titulinis šv. Vincento atvaizdas. Pastarasis paveikslas jau XVIII a. laikytas maloninguoju. 1814 m. inventorius mini pagalbos žmonėms liudijimus – vieną rankos ir du kojos formos votus. Išskirtinis bažnyčios įrangos elementas yra sakykla, kurios apačioje įmontuota klausykla. Tai gana retai pasitaikanti architektūrinė kompozicija, padedanti tausoti nedidelės patalpos erdvę. Bažnyčios šventorius apsuptas akmenų tvora. Dveji vartai įterpti tarp masyvių cementinių stulpų. Šventoriuje - koplytėlė, medinis kryžius su liaudies skulptūromis ir keturšonė, lentomis apkalta varpinė.  RESTAURACIJA 2011 m. buvo baigti Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuoti Šv. Vincento Ferero bažnyčios eksterjero tvarkymo darbai: pakeistas stogas, sienojai, bažnyčia perdažyta, sutvarkyta akmeninė tvora ir varpinė. Restauruojant bažnyčios vidų buvo atidengti net keturi dažų sluoksniai, senojo bažnyčios polichrominio dekoro fragmentai. Darbų metu buvo nuvalyta ir konservuota lubų tapyba, paryškinti ant sijų išlikę dekoro elementai, išsaugotas virš sakyklos esantis mėlynos spalvos su augaliniais motyvais tapybinis dekoras, suvienodintas sienų spalvinis tonas ir kt. Restauracijos metu aptikti ypatingai vertingi istoriniai radiniai: tarp pastato sienų rasti aukso siūlais siuvinėti bažnytiniai drabužiai, polichrominių tyrimų metu vienoje iš sienų surastas konsekravimo kryžius, o bažnyčios palėpėje rasta dar viena vertybė – į ritinėlį susuktas sakralinio, kaip manoma, XVIII a. paveikslo fragmentas. Net akmuo švęstam vandeniui laikyti šioje bažnyčioje su ypatinga istorija, kuri mena krašto priešistorę. Šv. Vincento Ferero bažnyčia su joje esančiu sakraliniu dailės paveldu yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Bažnyčia kultūros vertybe jau buvo paskelbta 1963 m. Degučių bažnyčioje vyksta profesionalios muzikos koncertai, ji įtraukta į „Baroko kelią“, 2012 m. Europos kultūros paveldo dienų metu joje vyko grigališkojo choralo koncertas. Informaciją pateikė: Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyrius

Evangelikų liuteronų bažnyčia

Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčia Miestelio centre bažnyčia baigta statyti 1842 m. statyba truko 17 metų. Bažnyčios projektuotojas nežinomas, tačiau akivaizdu jį turėjus ne tik neprastą skonį, bet ir solidžių architektūros žinių: suprojektuotas mūrinis, tinkuotas, stačiakampio plano darnių proporcijų statinys. Priekyje – ryškiausias ir originaliausias šios bažnyčios architektūrinis elementas – portikas. Jis pakankamai erdvus, įtrauktas į pastato vidų. Žiūrėti į šiuos maldos namus malonu – senų medžių apsupty jie savo šviesiu siluetu kiek primena senovinę graikų šventyklą. Iškilusi bažnyčia žmones tenkino, tačiau privargus su statybos darbais, jėgų ir lėšų pritrūko įspūdingesnei varpinei pastatydinti: ji medinė, paskubomis suręsta, nedaug bendro teturinti su maldos namais. Varpas atgabentas tik po šešerių metų, 1848. Jis nedidukas, tačiau skardžiabalsis – esant ramiam orui, jo skambesys girdimas dviejų kilometrų spinduliu. Vargonai sumontuoti dar vėliau, tik apie 1890 m. Bažnyčioje vyksta evangelikų liuteronų pamaldos.

Paminklas "Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės"

Paminklas "Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės"  Paminklas ,,Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės” Žemaičių Naumiestyje pastatytas 1928 m. miestelio centre. Tai 2 tarpsnių obeliskas (akmenų mūras, betonas) su Gedimino pilies bokšto pavidalo viršūne. 1951 m. paminklas nugriautas ir užkastas. 1988 m. spalio mėnesį paminklas atkastas ir vietos meistrų atkurtas.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia 1856 m. Vainute pastatyta maža medinė bažnyčia. Ją vyskupas Motiejus Valančius išpeikė, paragino statyti mūrinę, pažadėjo parūpinti projektą.  Tad 1860 metais pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Tačiau inžinieriaus Dambrausko projektas per 1863 m. sukilimą dingo. Valdžia 1864 m. statybą sustabdė. Po įvairių prašymų 1866 m. leista statyti. 1869 m. pastatyta ir įrengta neobaroko stiliaus bažnyčia. Bažnyčia stačiakampio plano, dvibokštė, su apside. Joje 3 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Šv. Roko katalikų bažnyčia

Gardamo Šv. Roko katalikų bažnyčia Klebono Stasio Ignatavičiaus rūpesčiu bažnyčia mūryti pradėta 1929 metais. 1932 m. rugsėjo 25 d. pašventinta, įkurta parapija. Bažnyčia pastatyta gražioje vietoje ant kalvos, stačiakampio plano, vienabokštė, su apside. Šventoriaus tvora plytų mūro. 2002 m. bažnyčios bokšte fasadinėje pusėje įmontuotas laikrodis. Jo ciferblatas naktį šviečia. Šv. Roko bažnyčios pašonėje XX a. pradžioje, šlaite pastatytas stebuklingasis Lurdas.

Lurdas ir stebuklingas gydomasis šaltinis

Lurdas ir stebuklingas gydomasis šaltinis Gardamo Lurdas yra pastatytas šlaite, Šv. Roko bažnyčios pašonėje XX a. pradžioje. Niša padaryta iš lauko akmenų ir yra apie 1,8 m aukščio. Lurdo atsiradimo istoriją žmonės pasakoja įvairiai. Vieni sako, kad toje vietoje pasirodžiusi Marija, kiti – kad žmogui, kuris netikėjo į Dievą, išgijo vaikas. Atsidėkodamas vyras ir pastatė Lurdą. Sovietmečiu buvo nudaužta Marijos galva ir įmesta į Tenenio upelį. Tai atsitiko, kai klebonu dirbo kunigas Vaitkus, kuris ir rūpinosi Marijos statulos atstatymu. Priešais Lurdą yra niekada neužšąlantis ir neišsenkantis šulinys. Kai nelikdavo vandens ant kalno, miestelio gyventojai kibirais nešini eidavo į Lurdą. O žmonės, suvažiavę į atlaidus iš aplinkinių kaimų ar net kitų parapijų, semdavosi į butelius ir veždavosi namo kaip gydomąjį vandenį. Lurdo dešinėje pusėje yra akmeniniai laipteliai į viršų, link bažnyčios. Jų - 14, lygiai tiek, kiek yra Kristaus kančios kelio stotelių. Seni žmonės sako, kas lipa tais laiptais, tas „eina stacijas“. Gražus mūsų Lurdas! Tai yra vieta, kurioje visada žydi gėlės ir dega žvakės. Tai yra vieta, kurioje žmonės tyliai išsako savo sielvartą ir džiaugsmą. Tai yra vieta, kurios vanduo teikia viltį ir atgaivą.

Paminklas Martynui Mažvydui

Paminklas Martynui Mažvydui Laukstėnų kaime, prie kelio Žemaičių Naumiestis – Gardamas – Švėkšna, stovi paminklinis akmuo su užrašu: „Šiose Švėkšnos, Gardamo, Žemaičių Naumiesčio apylinkėse apie 1510 m. gimė pirmosios lietuviškos knygos autorius MARTYNAS MAŽVYDAS 2001 Dėkingi kraštiečiai“. Paminklinis akmuo atidengtas 2001 m. gegužės 7 d., kuriuo pažymima pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo manoma gimtinė. M. Mažvydas parengė, parašė, sukūrė pirmąsias šešias lietuviškas knygas ir knygeles. Visos išleistos Karaliaučiuje. 1547 m. išleista pirmoji lietuviška knyga - "Katekizmas"

Šv. Kazimiero bažnyčia

Šv. Kazimiero bažnyčia Šv. Kazimiero katalikų bažnyčia įkurta 1947 m. evangelikų liuteronų bažnyčios šventoriuje esančioje koplyčioje.  Bažnyčia žema, stačiakampio plano. Įrengti 3 altoriai.

Evangelikų liuteronų bažnyčia

Saugų evangelikų liuteronų bažnyčia Saugų maldos namų statyba pradėta 1845 metais. Bažnyčia buvo statoma ilgokai - trejus metus. Šventinimo iškilmės įvyko tik 1857 m. spalio 9 d. Bažnyčia stačiakampė, raudonų plytų su nedideliu bokšteliu aukšta masyvi. Vienos navos su apside, dailininko dekoruoti maldos namai turėjo sujungtą altorių - sakyklą, talpius kūrus, 14 registrų vargonus, vieną varpą. Karo viesulas bažnyčios pastatą kiek apgadino, bet žmonės nesunkiai jį vėl sutvarkė. Šiuo metu čia vyksta evangelikų liuteronų pamaldos.

Saugų malūnas – lentpjūvė

Saugų malūnas - lentpjūvė Saugų malūnas pastatytas 1908 m. kaip pagalbinis Vilkyčių kaimo malūnui. Vilkyčiuose, galima sakyti, stovėjo net ne malūnas, o visa stotis, miltais aprūpinusį Memelį - tuometę Klaipėdą. Kai Vilkyčių malūno pajėgumų ėmė trūkti, nuspręsta dar vieną malūną statyti Saugose. Iš Vokietijos Saugų malūno statybai reikalinga įranga buvo atgabenta traukiniu. Iš pradžių malūno ir po juo buvusios lentpjūvės mechanizmus suko garinis variklis, o apie 1936 m. buvo pastatytas dyzelinis vieno cilindro variklis (pagamintas 1885 m. Vokietijoje). Jį užkūrus, iš toli matydavosi periodiški - kas 30 sekundžių - dūmų pliūpsniai iš kamino. Iš to žmonės spręsdavo, kad girnos sukasi, grūdai malami. Atsiradus elektrai, 1953 m. buvo pastatytas elektrinis variklis. Saugų malūnas buvo sumūrytas iš plytų, kurias gamino Šilutėje. Dar ir šiandien jose nematyti nė vieno įtrūkimo. Malūnas jau seniai nustojo būti neatsiejamu žmonių gyvenimo ir gyvybės simboliu, jo girnos nebemala miltų. Bet krašto paveldo puoselėtojų dėka jis kraštui ir, ko gero, visai malūnų Lietuvoje istorijai svarbus tuo, kad jame iki pat šių dienų išliko autentiška malūno technologinė įranga bei autentiški švediški ir vokiški gateriai, vagonėliai. Čia veikė ne tik malūnas, bet ir lentpjūvė. Lentpjūvė išliko iki šių dienų.

Didžioji Kintų bažnyčia

Didžioji Kintų bažnyčia Bažnyčią Kintuose 1705 metais pastatė, ar perkėlė, kaip kalba kintiškiai, po to, kai Ventėje sugriuvo dar kryžiuočių laikus menanti bažnyčia. Bažnyčia yra tipiškas XVIII a. pr. rytprūsių architektūros statinys, plane išlaikantis vokiečių ordino gotinių statinių formą su istoriniu bažnyčios bokštu. Tokiu būdu Kintai tapo parapijos centru, nors maldos namus jie, kaip Priekulės parapijos filija, turėjo jau nuo 1550 m. Likimas Dievo namams nebuvo labai gailestingas, tačiau jie nebuvo visiškai nugriauti ar kitaip suniokoti. Vis tik išbandymų bažnyčiai kliuvo: sovietmečio metais ji buvo paversta kolūkio sandėliu, kuriame buvo laikomi ir žemės ūkio padargai, ir trąšos bei grūdai. 1987 metais bažnyčia buvo restauruota, paverčiant ją Kintų parodų ir koncertų sale. Nuo to laiko joje buvo rengiami koncertai, parodos, čia vyko ir Vydūno 120-tųjų metinių minėjimas. Nors tai evangelikų liuteronų bažnyčia, tačiau nuo nepriklausomybės atkūrimo čia meldėsi katalikai. Ne tokia gausi kintiškių evangelikų – liuteronų bendruomenė nesunkiai telpa greta esančiuose parapijos namuose, kurie po karo buvo pertvarkyti į maldos namus. Pastaruoju metu Didžioji Kintų bažnyčia, kaip sako vietiniai, pamažu tampa kultūros židiniu: čia pradėti rengti Kintų vasaros festivalio koncertai. Juos pamėgo ne tik kintiškiai, bet ir svečiai iš Šilutės, Klaipėdos bei aplinkinių rajonų. Kintų festivalis tapo pripažintu Europos lygio kultūriniu reiškiniu.

Kintų Vydūno kultūros centras

Kintų Vydūno kultūros centras Kintų Vydūno kultūros centras ir memorialinis muziejus – įrengtas buvusioje Kintų mokykloje. 1705 m statytoje, 1994 m. naujai restauruotoje, 1888 - 1892 m. mokytojavo žymus Lietuvos filosofas, rašytojas Vilhelmas Storosta - Vydūnas. 1998 m. įkurtas Kintų Vydūno kultūros centras. Rekonstruotame unikalios architektūrinės konstrukcijos kultūros centro ūkiniame pastate įrengta meno kūrėjų rezidencija su metalo meno dirbtuvėmis ir kūrybos bei poilsio kambariais atvykstantiems menininkams. Kintų Vydūno kultūros centre organizuojami: Turistiniai maršrutai po Kintų apylinkes, sudaromos galimybės apsilankyti Vydūno muziejuje, veikia emalio galerija (asmenims ir jų grupėms edukaciniai užsiėmimai). Organizuojama etninės kultūros praktinė sklaida (ekspedicijos, edukaciniai - etnokultūriniai projektai, gyvųjų dailės amatų demonstravimo programos, jaunimo ir suaugusiųjų mėgėjų meno kolektyvų veiklos programos). Rūpinamasi vaikų ir jaunimo meniniu ugdymu (sudaromos sąlygos vaikų dailės ir muzikos mokyklos veiklai, jaunimo laisvalaikio užimtumo projektai, dailės ir muzikos programų edukaciniai projektai). Profesionalaus meno sklaida (edukacinės programos, regioniniai ir tarptautiniai meno simpoziumai ir plenerai profesionaliems dailininkams). Organizuojamos kilnojamosios parodos, tradicinės šventės ir renginiai.

Ventės ragas

Ventės rago istorija Tai labiausiai į vakarus nutolęs Šilutės rajono taškas, pusiasalis rytinėje Kuršių marių pakrantėje. Pusiasalio ilgis – 5.5 km, didžiausias plotis – 2,2 km. Kuršių marios ir Kuršių nerija susiformavo Litorinos jūros laikotarpiu, prieš 4500-5000 metų. Kuršių marių plotas – 1584 km². Lietuvai priklauso šiaurinė marių dalis (413 km²), o didžioji pietinė dalis – Rusijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) sričiai. Ventės rago istorija labai įdomi. Pusiasalio smaigalyje kryžiuočiai 1360 m. pastatė Vinderburgo pilį ir bažnyčią. Audros ir žaibai du kartus šią bažnyčią sunaikino. Marių bangos griovė ir Vinderburgo pilį. Pilies akmenys buvo panaudoti naujos mūrinės bažnyčios statybai, tačiau bangos, audros ir toliau negailestingai griovė Ventės rago smaigalį. Apie 1700 m. sugriuvo ir mūrinė bažnyčia. 1705 m. bažnyčios griuvėsiai buvo pervežti į Kintus ir panaudoti Kintų bažnyčios statybai. Ši bažnyčia mažai pakito per 300 metų, ji yra paskelbta architektūros paminklu. 1975-1986 m. rekonstruotas Ventės rago smaigalys. Jo krantai buvo sutvirtinti ir paaukštinti, išgrįsti didesniais ir mažesniais akmenimis. Pastatytas 250 m ilgio molas, kuris baigiantis žiemai atlieka ir ledlaužio funkcijas – suskaldo didžiulius ledo luitus. Šie darbai padėjo sustabdyti Ventės rago pusiasalio Ventės rago pusiasalio nykimo procesą. Jo smaigalyje nuo 1863 metų veikia švyturys, nes laivams ir sieliams ši vieta buvo labai pavojinga. Pro Ventės ragą driekiasi didysis paukščių migracijos kelias, todėl 1929 metais Ventės rage įsteigta ornitologinė stotis, muziejus ir lankytojų centras. Muziejuje lankytojai gali susipažinti su paukščių žiedavimo istorija, paukščių migravimo tyrimais ir turtingu šių apylinkių sparnuočių pasauliu. Ventės rago ornitologijos stotis Ventės ragas – ideali geografinė vieta paukščiams gaudyti ir žieduoti. Rytine Baltijos jūros pakrante driekiasi vienas didžiausių paukščių migracijos kelių. Tai vienas paslaptingiausių neišaiškintų mus jaudinančių gyvosios gamtos reiškinių. Kiekvienais metais pavasarį ir rudenį milijonai paukščių praskrenda virš mūsų šalies, keliaudami į gimtuosius kraštus ar traukdami iš jų su jaunikliais. Rugsėjo – spalio mėnesiais neretai būna dienų, kai Lietuvos pajūriu ties Klaipėda per dieną praskrenda daugiau kaip 3 mln. paukščių, iš kurių 70-80 proc. pasuka per Kuršių neriją ir 20-30 proc. tęsia savo kelionę rytine Kuršių marių pakrante Ventės rago link. Pasiekę iškyšulio galą ir išvydę plačius marių vandenis, didelė dalis smulkiųjų paukščių grįžta, tupiasi į medžius ir krūmus, vėl bando skristi per marias. Žieduojant paukščius, galima nustatyti, kur jie žiemoja, kur ir kokiu greičiu skrenda, kiek metų gyvena, gauti svarbių žinių apie atskirų paukščių rūšių gausumo pokyčius, jų populiacijų struktūrą ir būklę. Dėl to šis paukščių tyrimo metodas ir šiais laikais lieka pats populiariausias bei prieinamiausias. Kasmet pasaulyje apžieduojama per 6 mln. Paukščių (vien Europoje – apie 4 mln.). Šią nuostabią vietą pirmasis atrado stoties paukščių žieduotojas Mikas Posingis (1887-1951m.), kuris dirbo Ventės rago švyturio prižiūrėtoju 1924-1944 m. Jis artimai bendravo su Rasytės ornitologinės stoties mokslininkais ir pasiūlė žymiam gamtininkui prof. Tadui Ivanauskui pradėti paukščius žieduoti Ventės rage. Čia reguliariai paukščiai stebėti pradėti 1929 m., o žieduoti – 1930 m. Įsteigus Ventės rago ornitologinę stotį, kasmet buvo apžieduojama po 2-4 tūkst. paukščių. Daugiausia varnėnų, liepsnelių, didžiųjų, mėlynųjų, juodųjų ir ilgauodegių ir kt. Iš pradžių Ventės rage sparnuočiai buvo gaudomi užmetant tinklus ant krūmų ir į juos įvarant paukščius. Paukščiams žieduoti naudojami žiedai dažniausiai gaminami iš aliuminio arba nerūdijančio plieno ir nikelio lydinio. Žiede būna įspaustas paukščių žiedavimo centro adresas ir žiedo numeris, kurį gali sudaryti vien skaitmenys arba skaitmenų ir raidžių derinys. Ant Lietuvoje naudojamų dabartinių žiedų yra rašoma ZOOL. MUS. KAUNAS LITHUANIA bei numeris. Ventės Rago ornitologijos stotis Kintai, LT-99050 Šilutės rajonas Tel.: +370 441 68516 Direktorius Vytautas Jusys: +370 638 90619 El. paštas: vrventragis@gmail.com http://www.vros.lt/ Ventės rago švyturys Pirmasis medinis švyturys Ventės rage buvo pastatytas dar 1837 m. Jis buvo apšviečiamas alyva kūrenama lempa. Dabartinis raudonų plytų mūrinis švyturys pastatytas 1852 m. Jo aukštis yra 11 m. Ventės rago švyturys vienas iš nedaugelio Lietuvos švyturių, į kurį leidžiama laisvai įlipti ir pasižvalgyti. Į švyturio apžvalgos aikštelę veda seni geležiniai, papuošti originaliais ornamentais laiptai. Objektas svarbus ir kaip regykla, nuo kurios atsiveria Kuršių marios, matosi Kuršių nerija, Rusnės sala. Nuo šios aikštelės galima matyti Kuršių nerijoje už 12-13 km į pietvakarius esančią Nidą ir auksines kopas bei 8,5 km į vakarus nutolusią Preilą. Už 3,6 km į rytus į Kuršių marias įteka pagrindinė Nemuno atšaka Atmata. Ventės rago švyturys – valstybės saugomas technikos paminklas.

„Didžioji tuja“

Kintų girininkijos „Didžioji tuja“ Didžiausia Lietuvos tuja auga Kintuose, prie girininkijos pastato, - jos aukštis siekia apie 18 metrų, lajos plotis - apie 12 metrų. Europoje didesnė žinoma tik Šveicarijoje. Kokio amžiaus Kintų Didžioji tuja, pasakyti sunku, nes medis dvikamienis, todėl pagal rieves nustatyti amžiaus negalima. Yra žinoma, kad girininkijos pastatas buvo statomas 1902 - 1912 metus, spėjama, kad tada ir pasodinta Didžioji tuja.

Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia

Rusnės evangelikų liuteronų  bažnyčia Pirmoji rašytinė žinia apie šią bažnyčią žinoma iš 1544 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto rašto apie pamaldas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Po Melno taikos vokiečių ordinui priklausė Rusnės apylinkės. Vėjarodė ant bažnyčios bokšto liudija pirmuosius jos statybos metus - 1419 m. Iki 1541 m. bažnyčia priklausė katalikų parapijai, ir tik vėliau, įsigalėjus reformacijai, visi gyventojai turėjo pripažinti Liuterio mokymą. 1583 metais prie bažnyčios veikė parapijos mokykla, viena iš pirmųjų Klaipėdos krašte. Bažnyčią, pastatytą XVIII a., niokojo 3 gaisrai (1739, 1774, 1789). Nauja bažnyčia, sumūryta iš plytų, pašventinta 1809 m.. Dabartinis mūrinis pastatas iškilo XIX a. Sovietmečiu ilgą laiką bažnyčia buvo uždaryta, gausus jos turtas sunaikintas, pats pastatas atiduotas Rusnės pagalbinei internatinei mokyklai.  Čia buvo mokyklos sporto salė, katilinė. 1991 m. pradėta tvarkyti senoji Rusnės bažnyčia, pamaldas atnaujino diakonas G. Pareigis.

Etnografinė žvejo sodyba - muziejus

Etnografinė žvejo sodyba - muziejus Kazimiero Banio etnografinė žvejo sodyba - muziejus įkurtas 1997 m. kaip tipiška žvejojančio ūkininko sodyba. Sodyboje yra tiek senovinių, dabar jau nebenaudojamų daiktų, kad sužinoti visų jų istorijas bei paskirtį prireiktų ilgo laiko. Sodyboje yra daugybė įvairiausių rakandų, žemės dirbimo ir žvejybos įrankių, kitų antikvarinių daiktų. Sodybai apie 200 metų. Sodybos paskirtis – dabartinės ir būsimų kartų atstovus, besidominčius salos praeitimi, bent trumpam nukelti į XIX amžiaus pabaigą ir XX amžiaus pradžią. Pastaba: Objektas priklauso privačiam asmeniui, todėl jo lankymas yra ribotas (ne darbo dienomis, iš anksto susitarus).

Rusnės pašto pastatas ir Senojo Peterso tilto liekanos

Rusnės pašto pastatas ir Senojo Peterso tilto liekanos Tilto statybos prasidėjo 1912 metais, jų dėka, buvo pastatyta elektrinė ir į Rusnės miestelį įvesta elektra. 1914 m. rugsėjo 1 d. turėjo įvykti iškilmingas Peterso tilto atidarymas, deja, rugpjūčio 1 d. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė baigiamuosius darbus. Vis dėlto 1914 m. spalio 10 d. tilto statyba buvo baigta. Tiek per Pirmąjį ir per Antrąjį pasaulinį karą Rusnės tiltas išliko sveikas, gyventojai juo naudojosi  daugiau kaip 30 metų. Iš keleivių buvo renkami tiltpinigiai. 1944 m. spalio mėn., jau baigiantis Antrajam pasauliniam karui, dalį tilto atsitraukiantys vokiečiai susprogdino. Prie Peterso tilto buvo įkurtas Rusnės senasis paštas. Dabar pro buvusio pašo langus matosi atmatos upė, garsiojo Peterso tilto liekanos ir jo žibintas, apžvalgos aikštelė. Praeičiai būdingas pašto pastatas, stovėjęs prieš pat įvažiavimą į tiltą - dailus vokiško nacionalinio stiliaus statinys. Dabar čia įsikūręs viešbutis - restoranas "Prie Peterso tilto".

Tiltas per Atmatą

Tiltas per Atmatą Pirmasis pakeliamas tiltas per Atmatą buvo nutiestas 1914 metais, kurį 1944 m. besitraukianti Vokietijos kariuomenė susprogdino. Tai buvo 2 arkų Peterso tiltas, kurio liekanos išlikusios iki dabar. Iki 1974 m. Rusnės gyventojai naudojosi keltu. Po 60 metų nutiestas gelžbetoninis tiltas – 333 metrų ilgio, 10 metrų pločio, 15 metrų aukščio.