Saugos – tai senovinė prūsų ir kuršių gyvenvietė, kurios šaknys siekia daugiau nei 600 metų. Sprendžiant iš pavadinimo, tai galėjo būti senovės lamatiečių ar kuršių pasienio kaimas, kuris saugojo nuo priešų puolimų savo žemes. Taip galėjo atsirasti dabartinis gyvenvietės pavadinimas. Vietovardis Saugen pirmą kartą paminėtas 1540 metais. Po Antrojo pasaulinio karo gyvenvietę imta vadinti lietuviškai – Saugos. Didieji pokyčiai čia vyko visą XIX amžių. Buvo pradėta statyti mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia, įsteigta policijos tarnybinė apygarda. Buvo nutiestas plentas ir geležinkelis, jungiantis Klaipėdą su Tilže, atnešęs nemažai ekonominės naudos ir skatinęs bažnytkaimio  plėtrą.
Saugų maldos namų statyba pradėta 1845 metais. Bažnyčia stačiakampė, raudonų plytų su nedideliu bokšteliu, aukšta ir masyvi. Vienos navos su apside dailininko dekoruoti maldos namai turėjo sujungtą altorių-sakyklą, talpius kūrus, 14 registrų vargonus, vieną varpą.
Karo viesulas bažnyčios pastatą kiek apgadino, bet žmonės nesunkiai jį vėl sutvarkė. Šiuo metu čia vyksta evangelikų liuteronų pamaldos.
Saugų malūnas (kaip pagalbinis Vilkyčių malūnui) pastatytas 1908 m. Vilkyčiuose, galima sakyti, stovėjo net ne malūnas, o visa stotis, miltais aprūpinusi Mėmelį – tuometę Klaipėdą. Kai Vilkyčių malūno galios ėmė trūkti, nuspręsta statyti dar vieną malūną Saugose. Iš Vokietijos Saugų malūno statybai reikalinga įranga buvo atgabenta traukiniu. Iš pradžių malūno ir po juo buvusios lentpjūvės mechanizmus suko garinis variklis, o apie 1936 m. buvo pastatytas dyzelinis vieno cilindro variklis. Jį užkūrus, iš toli matydavosi periodiški – kas 30 sekundžių – dūmų pliūpsniai iš kamino. Iš to žmonės spręsdavo, kad girnos sukasi, grūdai malami. Atsiradus elektrai, 1953 m. buvo pastatytas elektrinis variklis.
Saugų malūnas buvo sumūrytas iš Šilutėje pagamintų plytų. Dar ir šiandien jose nematyti nė vieno įtrūkimo.
Malūnas jau seniai nustojo būti neatsiejamu žmonių gyvenimo ir gyvybės simboliu, jo girnos nebemala grūdų. Bet krašto paveldo puoselėtojų dėka jis kraštui ir, ko gero, visai malūnų Lietuvoje istorijai svarbus tuo, kad jame iki pat šių dienų išliko autentiška malūno technologinė įranga bei autentiški švediški ir vokiški gateriai, vagonėliai. Čia veikė ne tik malūnas, bet ir lentpjūvė (ji išliko iki šių dienų).