Ką sudėjo Benediktas Orentas į Naumiesčio istoriją
Naumiestiškiai, ypač vyresnės kartos, žino, kokią plačią kultūros vagą šiame miestelyje yra išvaręs nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje istorijos mokytoju dirbęs Benediktas Orentas. Sudominęs kraštotyra savo moksleivius, o per juos ir jų tėvus bei gimines, ėmė rinkti praeitį liudijančius eksponatus. Visa tai pamažu ir išaugo į Žemaičių Naumiesčio muziejų.
Be eksponatų rinkimo, jų tvarkymo, pristatymo muziejuje, mokytojas taip pat kaupė medžiagą būsimai Žemaičių Naumiesčio istorijai. Iki Nepriklausomybės atkūrimo surasti žinių apie Lietuvos praeitį nebuvo labai paprasta – pagrindiniai šaltiniai buvo nepasiekiami, o tas, kas matėsi, buvo gana siaura ar, pagal to meto sovietinę ideologiją, vienpusiškai perrašyta. Nežiūrint to, medžiagos miestelio bei jo apylinkių istorijai pamažu daugėjo. Ir visa tai pasitarnavo tokiam darbui, kurį jis parengė savo veiklos muziejuje pabaigoje apie 2000 metus. Jį muziejininkas pavadino tiesiog „Žemaičių Naumiestis“. Save įvardino kukliai, kaip šio rankraščio sudarytoją ir redaktorių. Tai jo ranka įrašyta tituliniame lape. Taip ir gimė platus, daugelį praeities dalykų apimantis bandymas pristatyti miestelio, ar net kiek plačiau – Žemaičių Naumiesčio apylinkių istoriją.
Šis jo darbas susilaukė nemažo dėmesio ir susidomėjimo. Mintis ją išleisti atskira knyga kilo iš karto parengus rankraštį. Tokį uždavinį sau prisiėmė 1997 metais suburta kraštiečių draugija. Ją, kaip leidėją, autorius nurodė tituliniame lape. Tačiau iki šiol visa tai nėra pajudėję iš vietos. Žemaičių Naumiestyje yra šio darbo kopija, iš kurios ir pavyko susipažinti su šiuo daug pastangų ir begalę laiko pareikalavusiu muziejaus pradininko darbu.
Su bemaž šimto puslapių papildymu priedu iš viso yra 4 tomai. Visa tai jo paties bei šeimos narių yra surinkta kompiuteriu. Bendras mašinraščio puslapių skaičius yra apie 900. Tvarkingai sudaryto turinio pabaigoje nurodyta, kad darbe yra pateikti 48 dokumentai ir žemėlapiai bei 385 nuotraukos. Šiek tiek apmaudu, bet ši, greičiausiai, dar 2000 metais daryta kopija, dėl tuo metu buvusių menkų kopijavimo aparatų galimybių, nėra visai gera: nuotraukų kokybė bei minėti žemėlapiai ar dokumentai – prastos kokybės, sunkiai įžiūrimi. Tačiau tekstas kokybiškas, aiškiai skaitomas. Tad buvo labai smalsu susipažinti su muziejaus pradininko parengta medžiaga ir nemažai sužinoti apie Žemaičių Naumiesčio praeitį. Ir iš karto galima pasakyti, kad visas darbas paliko labai neblogą įspūdį.
Istoriko išsilavinimą turintis B. Orentas Žemaičių Naumiesčio bei jo apylinkių istoriją pateikė laikydamasis istorinio nuoseklumo. Gal ir galima būtų kai kurias jo pasakojimo dalis sukeisti vietomis, tačiau tai nesunkiai galėtų padaryti būsimos knygos redaktorius. Norėdamas labiau akcentuoti kai kuriuos laikotarpius ir iš to kylančius vietos istorinius vyksmus, kai kur autorius plačiai pasineria į bendrą istorinį kontekstą. Tai nėra blogai, tačiau šiek tiek blaško dėmesį. Gyvumo ir patrauklumo darbui suteikia istorinių įvykių liudininkų atsiminimai. Įdomu, kad kai kurie jų parašyti dar gerokai prieš B. Orentui pradėjus galvoti apie miestelio istorijos rengimą. Tai didelis turtas šiandien.
Norėdamas parodyti kuo išsamesnį vaizdą bei perteikti šių vietų emocinę būseną, B. Orentas į savo darbą įdėjo gan daug vietos tautosakos. Tai ir padavimai, ir legendos, ir šiaip pasakojimai. Ar tai būtina kalbant apie miestelio istoriją – galima diskutuoti. Tačiau jo paties bei jo mokinių surinkta medžiaga neabejotinai yra vertingas krašto etnokultūrinių dalykų fiksavimas.
Tačiau neišvengiamai reikia paminėti ir šio darbo trūkumus. Jie, be jokios abejonės, atsirado dėl to, kad autorius negalėjo susipažinti su archyviniais šaltiniais. Po 1990 metų, kai atsivėrė archyvai, dėl garbingo amžiaus Orentui jau nebuvo jėgų imtis nuodugnių tyrimų. Šiaip reikia pasidžiaugti, kad darbe yra nurodyta nemažai aiškių nuorodų į archyvuose esančią medžiagą. Tai lyg ir bylotų, kad jis vienokiu ar kitokiu būdu kažką matė ar girdėjo ir, remdamasis tuo, parašė ne vieną šios istorijos dalį. Tad, jei būtų apsispręsta rengti šią knygą spaudai, prieš tai turėtų būti atliktas kruopštus darbas archyvuose. Nemažai pasakojimo yra parašyta remiantis dar XIX a. išleistomis knygomis. Jos yra įvardintos, tačiau netiksliai arba nepilnai. Tad reikėtų jas susirasti ir atidžiai sužiūrėti tai, ką jose savo darbui rado muziejininkas.
Gražus šio miestelio vardas – Naumiestis. Tačiau visiškai neaiški tokio pavadinimo kilmė. Sudėtinė jo dalis Žemaičių, nurodanti jos padėtį Lietuvoje, pradėta naudoti tik XX a. pirmos pusės viduryje. Vardo kilmė – sudėtingas riešutėlis. Neturėdamas rimto ir aiškaus pagrindimo, pasinaudodamas bendra istorine medžiaga, B. Orentas daro įvairias prielaidas. Žiūrint šių dienų akimis, tie argumentai nėra nei aiškūs, nei tikslūs. Todėl vardo NAUMIESTIS kilmė nėra atskleista. Tokių istoriniais šaltiniais nepamatuotų samprotavimų šiame pasakojime yra ir daugiau.
Toks pat klaustukas lieka ir dėl šios gyvenvietės „gimimo“ datos. Istorijos moksle įprasta, kad ja laikoma seniausias paminėjimas istoriniuose dokumentuose. Orentas nurodo vieną tokią datą. Tačiau ji pagysta ne šaltiniais, o vieno buvusio gyventojo atsiminimais, kuriuose jis aprašo savo vaikystės pastebėjimą. To patikrinti nebėra jokios galimybės, todėl laikyti tą datą gyvenvietės „gimimo“ diena nėra jokio pagrindo. Juo labiau, kad ji turėtų būti neįprastai ankstyva šiems kraštams. Ypač lyginant su aplinkinėmis gyvenvietėmis. Tai nustatant belieka kruopštus tolimesnis darbas archyvuose. Žinoma, galima tikėtis laimingo atsitiktinumo, kaip ne kartą Lietuvoje yra buvę…
Vis arčiau einant dabartinių dienų link – neaiškumų ir klaustukų vis mažiau. Minėtame darbe pateikta nemažai įvairių įvykių liudininkų atsiminimų. Dažniausiai jie išsamūs. Tai liudytų, kad autorius juos tiesiog ėmė ir perkėlė į miestelio istoriją. Tačiau skaitant šį darbą, norėtųsi kai kurias vietas patikslinti, praplėsti. Tačiau ne visada aišku, iš kur tie atsiminimai paimti. Pasakodamas apie visai netolimą praeitį, autorius pateikia ir nemažai statistinių duomenų. Jie taip pat paskelbti be jų aiškios nuorodos. Geriau su įvykiais, kurie vienaip ar kitaip atsispindėjo spaudoje – čia viskas aišku.
Apibendrinant galima vienareikšmiai pasakyti – B. Orento surinkta medžiaga ir jo pateiktas pasakojimas apie Žemaičių Naumiestį yra didelis turtas bei rimtas pagrindas darbui apie šio miestelio praeitį. Suprantama, kad jei būtų ryžtamasi imtis šios knygos leidybos, lauktų nemažas darbas. Visų pirma, reikėtų peržiūrėti visus B. Orento darbe minimus šaltinius. Tam reikia ir laiko, ir lėšų. Tą turėtų daryti profesionalai, ypač kalbant apie archyvus. Be to, reikėtų į kai kurias istorines bei svarbias miestelio gyvavimo ar raidos vietas pasigilinti atidžiau ir plačiau, nes šio darbo autorius jas arba praleido ar tik užsiminė. Ir jai per keletą metų tai pavyktų padaryti ir tokia knyga išvystų dienos šviesą, Žemaičių Naumiestis turėtų įdomią, patrauklią ir intriguojančią savo miestelio bei jo apylinkių istoriją.
Saulius Sodonis,
Žemaičių Naumiesčio muziejininkas