Nemuno deltos regioninis parkas

Siekiant išsaugoti Nemuno deltos regiono kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes 1992 m. įsteigtas Nemuno deltos regioninis parkas, kurio kraštovaizdis itin turtingas. Parko teritorija apima seklias Kuršių marių įlankas, ištisą Nemuno deltos upių ir upelių sistemą, senvaginius ežerus (žiogius), Krokų lankos ežerą, Nemuno žemupio užliejamas pievas, didžiausią regione polderių sistemą, Aukštumalos aukštapelkę ir kitas pelkes, didžiausią Lietuvoje Rusnės salą (plotas – 46 km) bei Ventės rago pusiasalį.

KRAŠTOVAIZDIS

Nemuno delta prasideda už 48 km nuo žiočių (žemiau Tilžės), kur Nemunas šakojasi į Rusnės ir Gilijos šakas. Rusnė 13 km nuo žiočių (ties Rusnės sala) šakojasi į Atmatą ir Skirvytę. Nemuno deltos lygumą tebekeičia Nemuno šakos bei prie Nemuno deltos prisišliejusios Minijos, Šyšos, Tenenio, Leitės ir kitų upių deltos. Nemuno žiotyse be paliovos klostantis sąnašoms, Nemuno delta pamažu didėja ir slenka Kuršių marių link.
Su deltos upių (Minijos, Atmatos, Skirvytės, Rusnės, kt.) kraštovaizdžiu ir šios vietovės biologine įvairove galima susipažinti plaukiant laivu iš Šilutės, Rusnės, Minijos ar Ventės.
Prie vakarinės ežero pakrantės (ties keliu į Minijos (Mingės) kaimą) lankytojams įrengtas apžvalgos bokštelis, iš kurio galima stebėti šio unikalaus Lietuvoje ežero kraštovaizdį bei itin turtingą paukščių pasaulį.
Nemuno delta – viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje ir Europoje, kur dar galima pamatyti nuolat apsemiamus didelius pelkėtų lapuočių miškų masyvus – europinės svarbos buveines. Miške ir pelkių kompleksuose peri daugelis retų paukščių rūšių, saugomų Lietuvoje bei Europos Sąjungoje (juodasis gandras, erelis rėksnys, gervė, didysis apuokas ir kt.). Pievose prie žalgirių miško aptikta viena svarbiausių Lietuvoje stulgio (globaliai nykstančios rūšies) perimvietė.
Užliejamos teritorijos plotas siekia apie 400 km². Pamariui yra būdingi pavasario bei rudens – žiemos potvyniai. Potvyniai dažniausiai vyksta pavasarį, kai Nemunas išsilieja iš krantų. Pavasario potvyniai Nemuno žemupyje prasideda kovo mėnesio pabaigoje, o maksimalų lygį pasiekia praėjus 6-8 dienoms nuo upės išsiliejimo iš vagos. Išsiliejęs vanduo ir ledai griauna pylimus, apsemia gyvenvietes, ardo kelius, krantines, derlingus žemės plotus užneša nešmenimis. Kasmet potvyniai atneša daug nuostolių. Didžiųjų potvynių metu apsemiama daugiau nei 1500 žmonių, potvynis priartėja ir iki Šilutės miesto prieigų.

AUGALIJA IR GYVŪNIJA

Nemuno delta bei ją supančios teritorijos išsiskiria itin didele buveinių bei floros ir faunos įvairove. Regioniniame parke užregistruota daugiau nei 600 žiedinių augalų rūšių, tarp kurių yra 25 retos ir nykstančios rūšys, įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą. Nemuno deltoje aptikta itin reta Lietuvoje, išnykstanti vandeninė plaumuonė. Itin vertingos deltą supančiose šlapiose pievose bei deltos smiltpievėse augančios rūšys, sutinkamos tik Pamario regione: druskinis vikšris, pajūrinis sotvaras, pajūrinė narytžolė ir kitos. Deltoje išskirta daugiau nei 20 europinės svarbos buveinių tipų (upių žiotys, dumblingos upių pakrantės, lagūnos, smiltpievės, sezoninių potvynių metu užliejamos pievos ir miškai, pelkėti lapuočių miškai, aukštapelkės, tarpinės pelkės ir kt.).
Tarp daugybės deltoje gyvenančių bestuburių rūšių aptikta retų moliuskų bei vabzdžių rūšių, įtrauktų į Lietuvos Raudonąją knygą (ovalioji geldutė, didysis karališkasis laumžirgis, žaliasis laumžirgis, geltonkojis žirgelis, šarvuotoji skėtė, žalvarinis puošniažygis, palinis žvitražygis, machaonas, kraujalakinis melsvys, pievinis satyriukas ir kt.).

Nemuno deltos vandenyse aptinkama apie 50 žuvų rūšių. Nemuno deltoje bei gretimoje Kuršių marių dalyje gyvena kelios retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos žuvų rūšys: jūrinė nėgė, lašiša ir vijūnas. Nemuno deltos vandenyse aptinkamos ir kelios retos Europoje žuvų rūšys: upinė nėgė ir mažoji nėgė, salatis, ožka, kartuolė, perpelė ir šamas. Pro Nemuno žemupį driekiasi svarbiausias Lietuvoje daugelio praeivių žuvų rūšių (nėgės, lašišos, šlakio, žiobrio, vėgėlės, stintos ir kt.) migracinis kelias. Deltoje neršia stintelės, stintos, šamai, perpelės. Į deltos senvages ir žiogius, ežerus su potvynio vandenimis įplaukusios neršia lydekos, starkiai, karšiai, kuojos. Nemuno delta nuo seno garsėjo kaip žvejų kraštas. Tai – viena žuvingiausių vietų Baltijos regione. Mėgėjiška žvejyba Nemuno deltos regioniniame parke leidžiama laikantis mėgėjiškos žvejybos taisyklių. Neršto metu galima žvejoti tik stintą, migruojančią iš Kuršių marių į upes. Poledinė stintų žvejyba Kuršių mariose itin populiari ir kasmet sutraukia tūkstančius žvejų mėgėjų.

Deltos pelkėse ir vandenyse aptinkama įvairių rūšių varliagyvių ir roplių, tarp kurių yra ir retos bei saugomos Lietuvoje raudonpilvė kūmutė bei nendrinė rupūžė. Daugelyje deltos vietovių galima pamatyti paprastąjį žaltį, o raistuose dažnos paprastosios angys, žmonių paprastai vadinamos gyvate marguole.
Nemuno deltos regioniniame parke aptikta 50 žinduolių rūšių, iš kurių 14 rūšių įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Šioje teritorijoje aptiktos kelios retos Europoje šikšnosparnių rūšys, miškuose gyvena beržinės sicistos ir šermuonėliai, o upeliuose ir ežeruose – ūdros. Daugelyje deltos vietovių galima pamatyti čia itin gausių bebrų trobeles. Deltos miškai ir pelkės yra svarbiausia briedžių prieglauda Lietuvos Pamario krašte. Visoje Nemuno deltoje, įskaitant ir Rusijai priklausančią deltos dalį, gyvena kelios vilkų šeimos.
Tačiau labiausiai Nemuno delta išgarsėjo kaip paukščių karalija.

Nemuno deltoje aptikta daugiau nei 300 paukščių rūšių. Čia peri apie 180 paukščių rūšių. Deltoje ir ją supančiose apsemiamose lankose, pelkėse ir drėgnuose miškuose yra svarbiausios Lietuvoje daugelio retų ir nykstančių paukščių rūšių perimvietės. Nemuno deltos regioniniame parke perinčios 58 paukščių rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, o 54 rūšys yra įtrauktos į Europos Sąjungos šalyse labiausiai saugomų paukščių sąrašą. Šioje unikalioje gamtinėje teritorijoje peri globaliai nykstančios vandens ir pelkių paukščių rūšys – stulgys ir meldinė nendrinukė, perėjimo metu aptikta rudė. Nemuno deltoje yra svarbiausios daugelio retų paukščių rūšių (juodakaklio krago, didžiojo baublio, pilkosios žąsies, urvinės anties, šaukštasnapės anties, jūrinio erelio, griežlės, jūrinės šarkos, gaiduko, juodkrūčio bėgiko, mažosios žuvėdros, juodosios žuvėdros, didžiojo apuoko, ūsuotosios zylės ir kt.) perimvietės Lietuvoje.

Nemuno deltos regioninis parkas – viena svarbiausių Europos vietų migruojantiems vandens paukščiams.
Šioje unikalioje teritorijoje yra tarptautinės svarbos migruojančių ausuotojų kragų, didžiųjų baltųjų garnių, gulbių giesmininkių, mažųjų gulbių, baltaskruosčių berniklių, pilkųjų, baltakakčių ir želmeninių žąsų, cyplių, pilkųjų, smailiauodegių, šaukštasnapių, rudagalvių ir kuoduotųjų ančių, klykuolių, didžiųjų ir mažųjų dančiasnapių, laukių, gervių, mažųjų kirų, juodųjų žuvėdrų ir kitų vandens paukščių poilsio ir maitinimosi vietos.

Užliejamos regioninio parko pievos – vienos iš svarbiausių Europoje traukiančių gulbių giesmininkių poilsio vietos. Kasmet kovo – balandžio mėnesiais ten susitelkia iki 4000 Europos tundrose perinčių gulbių giesmininkių, kurių skardų „trimitavimą“ galima girdėti daugelyje deltos vietų. Deltą supančiose šlapiose lankose yra vienos svarbiausių Europoje baltakakčių ir pilkųjų žąsų poilsio vietos. Didelių pavasario potvynių metu ten galima stebėti didžiulius baltakakčių žąsų būrius, apsistojus pakeliui į perimvietes arktikos tundrose, kuriuose suskaičiuota iki 100000 paukščių. Deltoje pavasarinės migracijos metu nuolat registruojami didžiausi Lietuvoje traukiančių rudagalvių ir dryžgalvių kryklių, cyplių, smailiauodegių, šauštasnapių ir pilkųjų ančių, bei laukių būriai.
Deltos seklumose, smėlio salose ir aplinkinėse šlapiose pievose yra vienos svarbiausių Baltijos regione migruojančių sėjikinių paukščių poilsio vietos. Pastaraisiais metais ten stebėti labai dideli pempių (iki 11000 paukščių), gaidukų (iki 8000), juodkrūčių bėgikų (iki 500) ir kitų sėjikinių paukščių būriai.
Vasaros pabaigoje (liepos – rugpjūčio mėnesiais) deltoje galima stebėti juodųjų žuvėdrų būrius. Tai – vienintelė vieta Lietuvoje, kur kasmet telkiasi iki 15000 šių retų Europoje paukščių.

Nemuno deltoje yra vienos svarbiausių Europoje migruojančių rudagalvių ir kuoduotųjų ančių poilsio vietos. Pastaraisiais metais rudeninės migracijos metu ten stebėta apie 40000 rudagalvių ančių ir iki 50000 – kuoduotųjų ančių.
1993 m. Nemuno deltos regioninis parkas pagal Ramsaro konvencijos kriterijus pripažintas tarptautinės svarbos teritorija migruojantiems paukščiams, o 2004 m. parke įsteigta Europos Sąjungos „Natura 2000“ tinklo (apimančio ES saugomas gamtines vietoves) teritorija.

Nemuno deltos regioniniame parke vykdoma didžiausia Jungtinių Tautų Aplinkos Programos ir kitų tarptautinių aplinkosauginių organizacijų vandens paukščių bei jų svarbiausių buveinių apsaugos programa „Sparnai virš vandenų“. Programos tikslas – svarbiausių migruojančių vandens paukščių žiemaviečių bei poilsio vietų visame migraciniame kelyje Vakarų Palearktikoje (tarp jų ir Nemuno deltoje) išsaugojimas.
Pavasarį didžiulių migruojančių vandens paukščių būriai sutraukia stebėjimo mėgėjus. Didžiausias migruojančių gulbių, žąsų ir ančių būrius Nemuno deltoje kovo – balandžio mėnesiais galima stebėti potvynių užlietose pievose Rupkalvių ir Žalgirių ornitologiniuose draustiniuose (ties keliu Šilutė – Rusnė), Sausgalvių ornitologiniame draustinyje (prie Sausgalvių kaimo), Rusnės salos pietinėje dalyje, Minijos senvagės botaniniame – zoologiniame draustinyje bei kitose deltos vietovėse.
Rugpjūčio – spalio mėnesiais didelius migruojančių vandens paukščių būrius gali stebėti Kintų žuvininkystės tvenkiniuose, iš regyklų ir apžvalgos bokštų, įrengtų paukščių stebėtojams prie Krokų Lankos ežero, Ventės Rage ir Rusnės saloje, bei Aukštumalos ir Pakalnės pažintiniuose takuose. Tačiau didžiausią sparnuočių įvairovę galima pamatyti plaukiant laivu ties Kniaupo įlanka ir Krokų Lankos ežeru bei ties Atmatos upės žiotimis susiformavusiose smėlio salelėse.
Spalio mėnesį paukščių stebėtojai kviečiami į kasmet Pamario krašte rengiamas išskrendančių paukščių palydėtuvės bei į tradicinį „Paukščių ralį“ (paukščių stebėjimo varžybos mėgėjams ir profesionalams).

Su paukščių migracija lankytojai kviečiami susipažinti Tado Ivanausko Zoologijos muziejaus Ventės Rago ornitologinėje stotyje. Ornitologinėje stotyje įrengtas nedidelis muziejus, kuriame galima susipažinti su paukščių žiedavimo istorija, paukščių migravimo tyrimais ir unikaliu Nemuno deltos sparnuočių pasauliu. Ventės Ragas – itin svarbi vieta migruojantiems paukščiams. Kai kada per Ventės Ragą per dieną praskrenda iki 300000 paukščių. 1929 m. prof. T. Ivanauskas įsteigė Ventės Rago paukščių žiedavimo stotį. Ši stotis – viena seniausių pasaulyje. Pastaraisiais dešimtmečiais ornitologinėje stotyje įrengtos didžiausios pasaulyje paukščių gaudyklės (jų plotis – 60 m, aukštis – 25 m) bei modernios „zigzaginės“ gaudyklės. Šių gaudyklių autorius – ilgametis ornitologinės stoties direktorius Leonas Jezerskas. Ventės Rago ornitologinėje stotyje nuo jos įkūrimo iš viso apžieduota apie 2 milijonai paukščių, kurie buvo 226 rūšių. Daugiau nei 95% visų žieduotų paukščių sudarė smulkūs žvirbliniai paukščiai (varnėnai, didžiosios zylės, šelmeninės kregždės ir kt.). Pastaraisiais metais kasmet gaunama apie 300 – 400 pranešimų apie ornitologinėje stotyje žieduotus paukščius iš įvairių Europos, Azijos ir Afrikos šalių.

Nemuno deltos regioninio parko informacija
Daugiau informacijos www.nemunodelta.lt, www.saugoma.lt