Gardamo Lurdas yra pastatytas šlaite, Šv. Roko bažnyčios pašonėje, XX a. pradžioje. Niša padaryta iš lauko akmenų ir yra apie 1,8 m aukščio. Lurdo atsiradimo istoriją žmonės pasakoja įvairiai. Vieni sako, kad toje vietoje pasirodžiusi Marija, kiti – kad žmogui, kuris netikėjo Dievą, išgijo vaikas. Atsidėkodamas vyras ir pastatė Lurdą. Sovietmečiu buvo nudaužta Marijos galva ir įmesta į Tenenio upelį. Tai atsitiko, kai klebonu dirbo kunigas Vaitkus, kuris ir rūpinosi Marijos statulos atstatymu. Priešais Lurdą yra niekada neužšąlantis ir neišsenkantis šulinys. Kai nelikdavo vandens ant kalno, miestelio gyventojai kibirais nešini eidavo į Lurdą. O žmonės, suvažiavę į atlaidus iš aplinkinių kaimų ar net kitų parapijų, semdavosi į butelius ir veždavosi namo kaip gydomąjį vandenį. Lurdo dešinėje pusėje yra akmeniniai laipteliai į viršų, link bažnyčios. Jų – 14, tiek, kiek yra Kristaus kančios kelio stotelių. Seni žmonės sako, kas lipa tais laiptais, tas „eina stacijas“.
Gražus mūsų Lurdas! Tai yra vieta, kurioje visada žydi gėlės ir dega žvakės. Tai yra vieta, kurioje žmonės tyliai išsako savo sielvartą ir džiaugsmą. Tai yra vieta, kurios vanduo teikia viltį ir atgaivą.