Vainutas


Vainutas 

Vainutas – Žemaitijos pasienio miestelis, išsidėstęs gražiame slėnyje, kur pradeda kelią Šyšos upė. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Vainuto miestelis paminėtas 1506 metais. 1640 metais Vainute gyveno 29 šeimos. XVIII a. pradžioje (Šiaurės karo metu) miestelis sudegė, Vainute nebuvo nė vieno gyventojo. Pamažu Vainute gyvenimas kūrėsi, statėsi bažnyčia, mokykla, bet 1853 m. Vainutas vėl sudegė. Tačiau po kiekvienos negandos, miestelis greitai atsigaudavo. Nuo 1853 m. Vainute raštininko padėjėju dvejus metus dirbo poetas, lietuvių literatūros klasikas, Antanas Baranauskas. Žymiausias jo kūrinys – poema „Anykščių šilelis“. Eilėmis poetas yra aprašęs ir Vainuto gaisrą. 1856 m. pastatyta nedidelė bažnyčia, kuri 1869 m. vyskupo Motiejaus Valančiaus iniciatyva buvo perstatyta. Ji išliko iki šių dienų – akmenų mūro, stačiakampio plano, dvibokštė su apside, viduje 3 altoriai. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora.

Miestelį puošia koplytstulpiai skirti kunigui, poetui Antanui Baranauskui, stogastulpis Jonui Krikštytojui, piemenuko skulptūra, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui skirti Atgimimo paminklinis akmuo ir Atgimimo ąžuolynas. Prie įvažiavimo į miestelį ant akmeninės pakilos pastatytas Vainuto simbolis – ąžuolinė patranka.

Dabar užsukę į Vainutą rasite nedidelį miestelį, kuriame laikas teka lėtai, kaip apylinkėse ištekančios Šyšos upės vanduo. Mokykla, bažnyčia, parduotuvė, kapinės – viskas šalia, viskas ranka pasiekiama. Atgijus gamtai kalnelio šlaite, kuris visu savo grožiu atsiveria kiekvienam atvykstančiajam iš Ž. Naumiesčio pusės, žydinčiomis lauko gėlėmis pasitinka “užrašytas” miestelio pavadinimas – Vainutas.


 Atnaujinta: 2021.03.22