Gardamas


Gardamas

Gardamo miestelis įsikūręs Šilutės rajone prie Švėkšnos – Žemaičių Naumiesčio kelio. Tai senas miestelis, kurio pavadinimas kilęs nuo žodžio „gardas“ ir reiškė aptvertą vietovę ar net pilį, tvirtovę. Istoriniuose šaltiniuose jis minimas 1561 m., kai jo žemės buvo valakais išmatuotos, 1562 m. minimas kaip vaitystės centras, iš kurio buvo valdoma karališkojo dvaro žemė – nuo Laukstėnų iki Juodžių, Vanagių kaimų. Nuo XVIII a. Gardamas vadinamas miesteliu. Dabar gyvenvietė yra seniūnijos ir parapijos centras. Miestelis žymus ne tik gražiomis apylinkėmis, vaizdingais Tenenio šlaitais, bet ir „Mažvydo keliu“ bei Lurdu.

Manoma, kad pirmoji Gardamo bažnyčia pastatyta XVII a., bet gaisras ją sunaikino. Toje pačioje vietoje 1706 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Po karų su vokiečiais Gardamas pamažu augo, kol atsivėrė prekybos keliai per žemaičių žemę. Pradėjus augti Žemaičių Naumiesčiui, Gardamo gyvenvietės vaidmuo ėmė menkėti. Po 1795 m., Lietuvai patekus į carinę Rusiją, gardamiškių, vadinamų valstybiniais valstiečiais, padėtis pablogėjo: rekrūtų pareigos, didesni mokesčiai. Caro valdymo laikais Gardamas ir aplinkiniai kaimai tapo Rusijos imperijos pasieniu. Spaudos draudimo metais pasienis buvo ypač saugomas, „prie kelio Naumiestis–Gardamas–Švėkšna buvo įsikūrusios pasieniečių kareivinės, o pats kelias buvo laikomas antrąja pasienio linija.
XIX a. pabaigoje Gardamas buvo vienas knygnešystės centrų, kuriame buvo platinama draudžiama lietuviška spauda. Draudžiamąją lietuvių spaudą Gardame platino knygnešys Juozas Freitakas, kun. P. Grigaliūnavičius ir kiti. Iki 1912 m. seniūnijos teritorijoje (Voverių kaime) buvo sienos perėjimo punktas.

1932 m. pastatyta dabartinė Šv. Roko bažnyčia, 1933 m. gruodžio 16 d. įkurta parapija. Miestelyje dar buvo trys arbatinės, krautuvė, pašto tarnybos agentūra, pradžios mokykla. 1934 m. dalis miestelio gyventojų išsikėlė į vienkiemius.


Show Buttons
Hide Buttons