Tarptautinė turizmo paroda Adventur – Vitaminas Atostogos

2020-01-17

TARPTAUTINĖ TURIZMO PARODA ADVENTUR – VITAMINAS ATOSTOGOS Sausio 24-26 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks VIII-oji tarptautinė turizmo paroda ADVENTUR, kuri skirta sveikatos turizmo galimybėms pristatyti.                              Renginių labai daug ir įvairių – apie kai kuriuos (priede), visus www.litexpo.lt

Skaityti daugiau

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos

2020-01-14

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos Pirmojo pasaulinio karo metais, puoselėdami viltis sukurti nepriklausomą Lietuvą, lietuviai neįsivaizdavo savo valstybės be natūralaus uosto – Klaipėdos. Vadinamojoje Gintarinėje deklaracijoje, kurią Rusijos Dūmos deputatas Martynas Yčas įteikė Rusijos Vyriausybei, buvo išreikšta viltis, kad po pergalingo karo Rusija prisijungs Rytprūsius ir sujungs Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Panašūs reikalavimai buvo iškelti ir Amerikos lietuvių seimuose Čikagoje bei Niujorke, lietuvių konferencijose Šveicarijoje ir Švedijoje. Paryžiaus taikos konferencijos metu, kuri vyko nuo 1919 m. sausio 18 d. iki 1920 m. sausio 21 d., buvo sprendžiamas taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos. Šios tarptautinės konferencijos metu buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, kurioje be visų kitų klausimų buvo pradėta spręsti Klaipėdos krašto problema. Nors Paryžiaus taikos konferencijoje sprendėsi Klaipėdos krašto likimas, lietuvių delegacija į ją nebuvo pakviesta, tačiau išsiuntė savo atstovus į Paryžių, kurie turėjo atstovauti Lietuvos interesus. Į taikos konferenciją buvo pasiųsta Augustino Voldemaro vadovaujama delegacija, kuri kėlė etninių lietuvių žemių sujungimo klausimą, akcentavo natūralaus uosto – Klaipėdos – svarbą Lietuvos valstybei. Konferencijos metu Klaipėdos kraštas nebuvo perduotas Lietuvos valstybei, nes Lietuva neturėjo tarptautinio teisinio (de jure) pripažinimo, taip pat nebuvo išspręstos problemos su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Šie faktai rodo, kad didžiosios Europos valstybės nelabai tikėjo, kad jauna Lietuvos valstybė ilgai egzistuos. Versalio taikos sutartis (99 str.) numatė, kad Vokietija atsisako savo suverenių teisių į Klaipėdos kraštą ir įsipareigoja pripažinti visus Antantės, t. y. sąjungininkų, sprendimus dėl šios teritorijos. 1920 metais Klaipėdos kraštą pradėjo administruoti Prancūzija. Didžioji Britanija 1922 m. birželio mėn. Ambasadorių konferencijos dienotvarkėje iškėlė Klaipėdos klausimą ir paragino pripažinti de jure Lietuvos valstybę bei perduoti jai Klaipėdą. Prancūzijos vyriausybė tam nepritarė. Lietuvai liko viena išeitis: bandyti prisijungti Klaipėdos kraštą jėga. Silpna, oficialiai dar nepripažinta Lietuvos valstybė viena nebūtų drįsusi planuoti ginkluotos akcijos Prancūzijos valdomame Klaipėdos krašte. Prancūzijos įtaka Europoje tuomet buvo pasiekusi savo didžiausią galybę, ir pasekmės galėjo būti katastrofiškos. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, bet labiausiai pritarė ir Lietuvos vyriausybę ryžtis šiam žingsniui net paskatino Vokietija. Tokią poziciją ji užėmė siekdama realizuoti savo interesus, nes senosiomis sąlygomis Vokietija nebūtų užleidusi Lietuvai nė pėdos Rytprūsių žemės. Naujos aplinkybės, privertusios Vokietiją radikaliai keisti savo politiką, buvo Versalio sutarties sąlygos ir iškilęs Lenkijos pavojus. Skubotą Klaipėdos krašto prijungimą nulėmė tai, kad 1922 m. spalio viduryje didžiosios valstybės sudarė specialią komisiją, kuri turėjo parengti Klaipėdos krašto konvenciją ir nuspręsti, kas turėtų valdyti ne tik kraštą, bet ir uostą. Vokietija ir SSRS į Klaipėdos krašto prijungimą daugiausia žiūrėjo paisydamos savo interesų. 1923 m. joms buvo paranku, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, nes šitaip iš šio Baltijos pakraščio buvo išstumti prancūzai, kurie galėjo sudaryti sąlygas čia įsigalėti savo sąjungininkams lenkams. Ir Vokietija, ir SSRS nenorėjo leisti Lenkijai sustiprėti. Tą patvirtina ir faktas, kad nuo 1922 m. pavasario prasidėjo slaptos įvairiais lygiais vykusios Vokietijos ir Lietuvos atstovų konsultacijos. Galiausiai akcijos išvakarėse Vokietija pusvelčiui pardavė tam reikalingų ginklų ir garantavo, kad Klaipėdos krašto vokiečiai nesipriešins lietuviams. Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos buvo suinteresuota ne tik Vokietija, bet ir SSRS. Čia taip pat suveikė antilenkiškumo veiksnys – Maskva buvo suinteresuota užkirsti kelią Lenkijos įtakos plitimui. Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas 1922 m. lapkričio 29 d., vykdamas į Ženevą, trumpam sustojo Kauno geležinkelio stotyje ir per trumpą pokalbį su Ernestu Galvanausku pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui.“ Jis taip pat pažadėjo, kad SSRS neliks „neveikliu stebėtoju“, jei prijungimo metu Lenkija pakels ginklą prieš Lietuvą. Šis pažadas Lietuvai buvo labai svarbus, nes didžiausią pavojų ji jautė iš Lenkijos, kadangi ši irgi stengėsi paimti Klaipėdą į savo rankas ir nebuvo linkusi leisti Lietuvai įsitvirtinti Baltijos pajūryje. Prie krašto užėmimo prisidėjo ir palankios tarptautinės aplinkybės. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai laikantis savo pažadų (o Didžiajai Britanijai laikantis palankaus neutralumo), Lietuva 1923 m. sausio 15 d. užėmė Klaipėdą ir prisijungė Klaipėdos kraštą. Išvengti rimtesnių komplikacijų padėjo vykusiai pasirinktas akcijos laikas (Prancūzija 1923 m. sausio 11 d. įvedė savo kariuomenę į Ruro sritį, ir įvykiai tolimoje Klaipėdoje atsidūrė antrame plane) ir prancūzų visuomenės nenoras po tiek aukų ir netekčių kainavusio pasaulinio karo veltis į naują karinį konfliktą Europoje. 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovai pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. Taip Klaipėdos kraštas iki 1939 m. kovo 23 d. tapo Lietuvos valstybės sudedamąja dalimi. Klaipėdos krašto prijungimas autonominėmis teisėmis prie Lietuvos, nors ir labai sunkiomis aplinkybėmis bei ribotomis teisėmis, suteikė jai laisvą priėjimą prie jūros. Klaipėdos uostas Lietuvos ekonomikai buvo labai svarbus, tiesiog lemiantis jos egzistenciją. Uostas turėjo tapti visos Lietuvos užsienio prekybos centru, atverti kelius prekybai su užsienio šalimis. Straipsnio autorius muziejininkas-istorikas Ignas Giniotis

Skaityti daugiau

Tarptautinė asmenukių diena Hugo Šojaus muziejuje

2020-01-13

Ar jau turite asmenukę Šilutės Hugo Šojaus muziejuje? Jei ne, tai paskubėkite, nes 2020 m. sausio 15-ąją, trečiadienį, Šilutės Hugo Šojaus muziejus švęs tarptautinę asmenukių muziejuje dieną. Apsilankykite muziejuje su išmaniuoju telefonu ar su fotoaparatu, ir įsiamžinkite mūsų ekspozicijų salėse! Prisidėkit prie po visą pasaulį pasklidusios akcijos! Būkite muziejaus draugu! Vaizdus pažymėkite #AsmenukėMuziejuje ir  #MuseumSelfie ir dalinkitės jais socialiniuose tinkluose. Visiems, norintiems pasidaryti asmenukę, muziejaus lankymas nemokamas.

Skaityti daugiau

Laisvės gynėjų diena – sausio 13-oji

2020-01-11

Laisvės gynėjų dieną, sausio 13-ąją (pirmadienį), kviečiame prisidėti prie pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“. Pagerbkime prieš dvidešimt devynerius metus visus žuvusiuosius už Lietuvos laisvę. Tos dienos rytą 8:00 val. uždekime atminties žvakelę savo namų, įstaigų ir darboviečių languose bei prisisekime NEUŽMIRŠTUOLĖS žiedą prie savo širdies. NEUŽMIRŠTUOLĖS maketą galite parsisiųsti iš internetinės svetainės www.neuzmirsk.lt

Skaityti daugiau

Borisas Belchevas: į Šilutės kraštą atviliojo svajonė gyventi arčiau paukščių rojaus

2020-01-08

Borisas Belchevas: į Šilutės kraštą atviliojo svajonė gyventi arčiau paukščių rojaus https://www.manokrastas.lt/straipsnis/borisas-belchevas-i-silutes-krasta-atviliojo-svajone-gyventi-arciau-pauksciu-rojaus

Skaityti daugiau

Draugystė veža: ten, kur ir paukščiams kelią rodo švyturiai

2020-01-07

DRAUGYSTĖ VEŽA: TEN, KUR IR PAUKŠČIAMS KELIĄ RODO ŠVYTURIAI LRT kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomas socialinis projektas „Draugystė veža“ tęsia pažintį su atrankos dalyvių poromis (draugų su negalia ir be jos). Jūs dar galite būti viena iš atrinktųjų porų! Nedelskite, pildykite anketą (https://www.lrt.lt/projektai/draugysteveza)  ir dalyvaukite! Kelionių malonumus išbandė dar 3 dalyvių poros Vaidas Kuliauskas ir Jurgita Minderytė. Vaidas būdamas 10 metų patyrė traumą. Nuo tada jau 25 metus nevaikšto, sunkiai valdo rankas ir į pasaulį žvelgia iš neįgaliojo vežimėlio. Nepaisant to, daro neįtikėtinus dalykus: dirba keliose įmonėse, mokosi, keliauja, dalyvauja projektuose. Net išdrįso atlikti šuolį parašiutu! Unikaliais „Smėlio džiazo“ projektais išgarsėjusi menininkė Jurgita dalyvauja garsiausiuose šalies renginiuose, atstovauja Lietuvai užsienyje.  Projekto pora susipažino asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidento gimtadienyje. Ši asociacija buria ir vienija žmones su negalia kovai už savo teises bei savarankiško gyvenimo poreikius:  galimybę mokytis ir dirbti, tinkamą sveikatos priežiūrą, aplinkos pritaikymą, paslaugų ir informacijos prieinamumą. Po renginio Jurgita ir Vaidas susibičiuliavo ir tapo gerais draugais. Abu mėgsta važinėti po Lietuvą, lankosi koncertuose, teatruose, miesto renginiuose. Sako, kad yra nerealūs ir vienas be kito negali niekur nukeliauti. Svajoja drauge pėsčiomis nueiti į Velykų salą! Andžėjus Ravanas ir Ieva Jankauskaitė. Nors Andžėjus – aklas nuo gimimo, jo devizas: kiekvienoje neigiamoje situacijoje paslėpta kažkas pozityvaus. Jis mano, kad regėjimo neturėjimas yra kaip stimulas ir  nori tiek sau, tiek aplinkiniams įrodyti, kad gyvenimas dėl to nesibaigia, galima ir reikia judėti toliau. Jei ne ši negalia, galbūt, jo gyvenimas būtų visai kitaip susiklostęs. Dabar jis yra baigęs masažo specialybę, taip pat dirba projekte „Dialogas tamsoje“, turi daug kitų planų.  2018 m. televizijos projekte, kuriame regintys žmonės kartu su neregiais gyveno aklinoje tamsoje bei kurio nugalėtoju jis tapo,  susipažino ir su Ieva. Po projekto jie tapo pora ir jau pusantrų metų yra kartu. Laisvalaikiu mėgsta veikti daugybę dalykų. Svajoja apie bendrą laimingą šeimyninę ateitį. Mano, kad yra puikus pavyzdys visiems, įrodantis, jog tvirtas tarpusavio ryšys ir noras būti drauge gali peržengti visas ribas, sugriauti visuomenėje  vyraujančius stereotipus. Mantas Karpavičius ir Gedvidas Misevičius. Mantas nuo gimimo turi vidutinį proto atsilikimą. Vaikinas mano, kad yra nuoširdus, užjaučiantis, švelnus, kartais atviras. „Aš myliu visus. Mėgstu dainuoti ir piešti, kartais piešiu namie. Šiaip žiūrėt pro langą mėgstu. Ar turiu dovanų? O kas yra dovana? Aš ypatingas nebent išvaizda. Norėčiau visiems palinkėti draugystės. Ji yra labai svarbi, nes aš esu draugiškas.“ Gedvidas negali pasigirti labai „tobula“ praeitimi, tačiau sugrįžti į teisingą kelią ir susigrąžinti vidinę ramybę jam padėjo naujai atrastas tikėjimas. Šiuo metu jis aktyviai dalyvauja įvairiose savanoriškose veiklose.  Draugai 2016 m. susipažino Kauno „Arkos“ bendruomenėje, kurioje dirbo Gedvidas. Tai vieta, kurioje intelekto negalią keičia galia oriai gyventi: dirbti, kurti, mokytis, bendrauti. Patirdamas draugystę kiekvienas žmogus auga, keičiasi, gyja jo vidinės žaizdos. Nors nuoširdūs ir geraširdžiai vyrai didelių bendrų svajonių neturi, o laisvalaikį dažniausiai leidžia namuose, jie nori parodyti, kad draugystė su „kitokiu“ žmogumi ne tik įmanoma, bet gali būti labai graži ir turtinga. Šioms draugų poroms projektas „Draugystė veža“ padovanojo kelionę po Šilutės kraštą. Pirmoji aplankyta vieta – Traksėdžių kaime įsikūrusi  durpių perdirbimo įmonė. Tiek 19 a. pabaigoje, tiek ir dabar durpininkystė – vienas svarbiausių Šilutės rajono ekonomikos variklių. Per metus išgaunama virš 570 tūkst. m³ durpių, veikia du durpių substratų gamybos ir pakavimo cechai, čia dirba 165 nuolatiniai darbuotojai, sezoniniams darbams kasmet papildomai įdarbinama dar apie 120 žmonių. 2000 m. įmonė sėkmingai įsiliejo į tarptautinio koncerno veiklą. Šiuo metu tai viena perspektyviausių ir patraukliausių rajone veikiančių įmonių, o substratų gamybos cechas pripažintas bene moderniausiu visame Pabaltijyje. „Draugiečiųׅ“ kompanija ypatingai dėkinga gamyklos direktoriui Kazimierui Kaminskui ir visiems darbuotojams už skirtą laiką, įdomią ekskursiją, galimybę gyvai pamatyti, kaip perdirbamos durpės, gaminami substratai ir už leidimą nusifotografuoti traktoriaus kauše! Taip pat – už skanias picas, naujas žinias, dovanas. Ir, specialus ačiū, už dovanotą šepetėlį Vaido vežimėlio ratams valyti! Antrasis kelionės taškas – Šilutės miesto perlu  vadinamas Hugo Šojaus muziejus. 1889 m. Šilokarčemos senąjį dvarą nupirko iš Klaipėdos kilęs dvarininkas, vienas žinomiausių Klaipėdos krašto žmonių Hugo Šojus (Hugo Scheu). Matydamas, kaip greitai dėl pramonės revoliucijos 19 a. nyksta tradicijos ir verslai, savo dvaro rūmų dviejuose kambariuose jis pradėjo kaupti Klaipėdos krašto etnografinę medžiagą, rinko tautosaką. Šiuo metu dvaro pastatų komplekse yra muziejus, restauracijos ir edukacijos centras, įkurtos restauracijos dirbtuvės, kuriose darbuojasi tekstilės, metalo ir popieriaus restauratoriai, taip pat veikia edukacijos klasė, muziejaus vidaus biblioteka-archyvas. Šiuo metu muziejuje ir jo filialuose sukaupta 60 150 eksponatų. Projekto dalyvius muziejuje pasitiko, rūpestingai globojo ir ekskursijos metu lydėjo Šilutės turizmo informacijos centro direktorė Rasa Grygelienė ir sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Šilutės viltis“ vadovė Eglė Paulauskienė. Beveik iki pat 1920 metų Šilutė priklausė Rytų Prūsijai, čia buvo visai kita tvarka ir gyvenimas nei Didžiojoje Lietuvoje. Šiame regione draugiškai gyveno lietuviai ir vokiečiai, kurių buvo beveik pusė  krašto gyventojų. Po II pasaulinio karo beveik visi vietiniai gyventojai buvo išvaryti arba išžudyti, o nuo to laiko vokiečių tautybės žmonės oficialiai neegzistuoja. Fantastiškas istorijas iš pirmų lūpų apie šių žmonių likimus ir gyvenimą projekto dalyviai išgirdo bei nuoširdaus bendravimo dvasią pajuto Šilutės rajono vokiečių kilmės gyventojų bendrijoje  „HEIDE“ (pirmininkė Gerlinda Stungurienė), vienijančioje apie 300 narių. „HEIDE“ turi savo chorą, kuris nuolatos garsina Pamario kraštą įvairiose šalyse. 1991 m. įkurtos bendrijos tikslas – supažindinti su vokiečių kultūra ir tradicijomis bei skatinti vokiečių ir lietuvių susitikimus, bendradarbiavimą. Čia įgyvendinamos kultūrinės programos, rengiami kraštiečių susitikimai, seminarai, draugystės vakarai. Po svetingo vokiško priėmimo „Draugystė veža“ kompanija pasuko Rusnės link. Tačiau navigacinė programėlė pavedė, teko pasivažinėti laukais aplink Rusnę, buvo net užklimpta, bet Andžėjui ir  Mantui „įjungus“ visus savo pojūčius tikslas buvo pasiektas! Tiek vargti buvo tikrai verta, nes „draugiečių“ laukė nuostabus vakaras, autentiška bajoriškų patiekalų vakarienė ir vėl nuoširdūs, šilti žmonės, daugybė pasakojimų apie bajoriškus maitinimosi ypatumus bei tų patiekalų gaminimo subtilybes.  Draugai skanavo žuvies pyragą, angelų košę vaniliniam mirkale, tauriojo elnio kraujo trauktinę su gruzdžia kresna, lietuvišką karštąjį krupniką  ir garsiąsias putpelytes po marška. Kodėl po marška? Ogi todėl, kad pagal tuomečius griežtus etiketo reikalavimus bajorai turėdavo valgyti tik su sidabriniais įrankiais. Tačiau šios putpelytės būdavo gaudomos ir kepamos lauke, ten ir valgomos...rankomis, pasislėpus, kad tarnai nepamatytų! Pirmoji kelionės diena buvo kupina naujų patirčių ir atradimų. Ir nors dalyviai pavargo, aplankė malonus  pilnatvės jausmas, o, kaip sakė Andžėjus, patirti įspūdžiai net neleido užmigti. Antrąją dieną „Draugystė veža“ kompanija pradėjo nuo apsilankymo Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centre. Jame saugomos ir populiarinamos dvasinės bei medžiaginės salos etninės kultūros vertybės, vystoma kultūrinio turizmo veikla, plėtojama edukacinė, neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo, pramoginė veikla,  rūpinamasi  profesionalaus meno sklaida. Telkiami  mokslininkai, etnografai, mėgėjų meno kolektyvai, kultūros, švietimo darbuotojai, menininkai, visuomeninės organizacijos, visi,  siekiantys saugoti ir populiarinti šio krašto kultūrą. Centre „draugiečiai“ pasigamino kiekvienas sau po vidutinę irklinę valtelę, pasivaišino labai skania cikorijos kava, gavo dovanų dar dažais kvepiantį Rusnės salos žemėlapį su aprašais! Toliau gerai nusiteikusi komanda patraukė į Nemuno deltos regioninio parko lankytojų centrą, kuriame susipažino su parko veikla, Nemuno deltos unikalumu. Centre nuo 2018 m. veikia ekspozicija „Kur išsišakoja Nemunas“. Nemuno deltos vandenų piešinį vizualiai galima pamatyti ant ekspozicijos salės grindų. Interaktyviame žemėlapyje – susipažinti su visomis regioninio parko lankomomis vietovėmis, pažintiniais takais, išskirtiniais maršrutais bei paveldo vertybėmis. Kompiuterių terminaluose – išbandyti ornitologines žinias, o išmaniojoje kėdėje – pajusti paukščio skrydį! „Draugiečiai“ džiaugėsi sužinoję, kad šiame krašte yra 20 saugomų teritorijų, o skirtingais metų laikais čia galima pamatyti daugiau nei 300 rūšių paukščių. Kiekvienais metais apie 10 000 ha parko teritorijos yra užliejama ir tai sukuria tinkamas sąlygas migruojantiems paukščiams šioje vietoje sustoti pailsėti ir perėti! Nerealų įspūdį paliko mėginimas atspėti paukščius iš jų čiulbėjimo bei  į Žemę pažvelgti paukščio akimis! Na, o savo kelionę „Draugystė veža“ komanda užbaigė Ventės rage – pusiasalyje Kuršių mariose. Čia yra garsioji profesoriaus Tado Ivanausko įkurta migruojančių paukščių žiedavimo stotis bei išlikę septyni seniausi Lietuvoje švyturiai. Ventės pusiasalio smaigalyje esantis 11 m. švyturys paskelbtas technikos paminklu ir yra atviras lankytojams. Dalyviai sužinojo apie  paukščių gaudykles, iš kurių dvi yra didžiausios pasaulyje, aplankė modernią paukščių migracijos ekspoziciją, išsiaiškino, kad kranklio intelektas kaip septynerių metų vaiko  ir kad per metus būtent čia sužieduojama daugiau nei 100 000 paukščių! Taip pat  pasigrožėjo įspūdingu 250 m ilgio į Kuršių marias nusidriekusiu molu, žiemą saugančiu Ventės rago krantus nuo irimo, o vasarą leidžiančiu „pasivaikščioti mariomis“. Daug daug visokių įdomybių apie  Šilutės krašto gamtines grožybes „draugiečiams“ papasakojo nuostabus gidas, bulgaras Borisas, dėl  savo svajonės, –stebėti ir fotografuoti paukščius, atsikraustęs gyventi į Lietuvą, jau 12 metų dirbantis šiuose kraštuose ir puikiai kalbantis lietuviškai! Jurgita negalėjo atsidžiaugti Ventės rage patirtomis emocijomis. Su Vaidu paskaičiavo, kad jo vežimėlis per 2 dienas buvo išrinktas ir surinktas 18 kartų... Projekto dalyviai gyrė šią vietą kaip puikiai pritaikytą žmonėms, turintiems judėjimo negalią: pastate įrengtas liftas, visos WC patalpos tinkamos ir neįgaliesiems. Šioms poroms juoko, staigmenų, pirmų kartų kupina kelionė baigėsi, bet, tikėkimės, draugystė jas veš iki projekto finalo ir dar ilgai po jo! Kompanija dėkinga visiems, prisidėjusiems prie šio stebuklo sukūrimo! Kelionės dalyvių įspūdžius ir draugystės istorijas kviečiame pamatyti antradieniais – ketvirtadieniais  portale www.lrt.lt ir penktadieniais LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Trys laimėtojų poros bus išrinktos balsuojant portale www.lrt.lt vasario 7-14 dienomis ir paskelbtos nacionalinės „Eurovizijos“ finale. Gegužės mėnesį laimėtojų laukia dovana – kelionė į Nyderlandus bei galimybė gyvai stebėti Lietuvos ir kitų šalių atstovų pasirodymus Eurovizijoje. Iniciatyvos „Draugystė veža“ organizatoriai: VšĮ „Turizmo plėtros institutas“, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.  Ištikimi akcijos draugai: Superkelionės.lt ir BSS grupė. Valymo paslaugos, Star project LT, Šilutės rajono savivaldybė, Šilutės turizmo informacijos centras,  Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centras, Šilutės H.Šojaus muziejus, „Rusne Villa“, „Kitchen Inn“, Nemuno deltos regioninis parkas, LRT! Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/draugysteveza/ Teksto autorė Indrė Radžiukynienė

Skaityti daugiau

Šilutės kraštas

Turizmo paslaugos

Pramogos

Naujienų archyvas